Vaikščiojimas odos reljefais
Odininkystės istorija veda į senąsias civilizacijas: tai – vienas seniausių amatų pasaulyje. Lietuvoje tik XIX a. pabaigoje rankų darbo odininkystę pradėjo stelbti pramoninė gamyba. Tačiau dar ne taip seniai didžiųjų miestų odininkai būrėsi į gildijas, šio amato meistrą turėdavo kiekvienas dvaras. Aprangos detalės, apavas, žirgų pakinktai, balnai, knygų ir albumų viršeliai, papuošalai, baldai ir suvenyrai – visur prireikdavo kruopščios odininko rankos. Vis dėlto dabar mūsų krašte odos apdirbimo amatas atsigauna ir vis populiarėja. Kviečiame susipažinti su viena iš jo puoselėtojų – Vilte Gudzinskiene.
Prieš šiek tiek daugiau nei metus duris atvėrusioje Druskininkų „Menų kalvėje“ susibūrę įvairių menų ir amatų puoselėtojai. Užėję prašalaičiai čia turi galimybę pamatyti ir pakalbinti besidarbuojančius kūrėjus, susidomėjusieji gauna progą išmėginti savo jėgas gyvoje kūryboje – nulieti akvarelę, sudėti floristinį dirbinį, atrasti juvelyrinę paslaptį. Į dirbtuves, kuriose lankomės mes, užsuka visi, kuriuos vilioja odininko profesija. Čia įsikūrusi Viltė Gudzinskienė sako esanti arčiau kūrėjo, o ne amatininko, jausmo: tikrąjį džiaugsmą ji patiria kurdama vienetinius kūrinius, kartotis – ne jos būdui.
Kūryboje negali būti nuobodu
„Daryti tą patį man nuobodu. Kai užsiimi kūryba, apima visai kitas jausmas: vizualizuoji kažką naujo, esi kūrėjas, leidiesi nustebinamas rezultato. O kai tiražuoji gaminius, esi tikras amatininkas – tai man nepatinka. Kartais sukuriu labai drąsių gaminių. Praeina kokie du šimtai žmonių, žiūri, sako kaip gražu, bet nusipirkti neišdrįsta, žino, kad nenešios. Tačiau prabėga kuris laikas ir atsiranda žmogus, kuris eksperimento neišsigąsta ir gaminį įsigyja: taip galima šiek tiek lavinti klientų skonį“, – nuo drąsos eksperimentuoti pradeda šiuolaikinė odos apdirbimo meistrė.
Viltės dirbtuvės – itin šviesios, iš vienos pusės ribojamos stiklinės sienos, iš kitos – kelių langų, pro kuriuos plūsta dienos šviesa. Nors pasitinka atsiprašinėdama už netvarką, iš tiesų dirbtuvėse vyrauja kūrybiška atmosfera: lentynos nukrautos odos gabalais ir jau sukurtais gaminiais, stalai – įrankiais, siuvimo mašinomis. Daug kur matyti edukacinė studijos pakraipa: įrankiai, odos fragmentai su pavadinimais eksponuojami ant medinių lentučių. Visa tai dedikuota atviro tipo dirbtuvių lankytojams, besidomintiems šiuolaikinės odininkystės technologijomis.
Dirbtuvės gimė svajonėse
Karantino metu Viltė, kaip ir kiti „Menų kalvės“ rezidentai, į dirbtuves užsukdavo retkarčiais, pro atskirą įėjimą. Namuose, Druskininkuose, įsirengusi tik minimalią vietą darbui su oda, kūrėja pasakoja apie dirbtuvių privalumus: „Kai turi dirbtuves, pasikeičia vidinė nuostata: priverčia įsisprausti į grafikėlį, mokėti mokesčius, taigi ir aktyviai dirbti.“ Kaip pastebi Viltė, per karantiną klientų apmažėjo: pačioje „Menų kalvėje“ būdavo gyvas srautas žmonių, ypač vasarą – lankydavosi turistai iš Maskvos, Izraelio. Odininkė prisimena sausį jau pradėjusi tikėti, kad veikla įsivažiuoja, tačiau netrukus buvo paskelbtas karantinas, viskas aprimo: buvo atšauktos mugės, sulėtėjo užsakymų apykaita. „Šiuo metu tai – mano pragyvenimo šaltinis. Judu po truputėlį, viską darau viena: pati kuriu, fotografuoju, aprašinėju, reklamuoju, perku medžiagas, dalyvauju mugėse, vedu edukacijas.“
Paklausta, kaip kaunietė atsidūrė Druskininkuose, Viltė pasakoja šią vietą išsisvajojusi: „Kai kas nors paklausdavo, ko tu nori, kokia tavo svajonė?, atsakydavau, kad labai noriu turėti savo dirbtuves kokiame nors kurortiniame miestely, užsieny, pavyzdžiui, Graikijoje, kokioje saloje, arba kažkur Italijoje. Sakydavau, kad norėčiau, jog įėjus būtų parduotuvytė, o klientai tave dirbantį matytų per stiklą, kitoje pusėje. Praėjus kiek laiko nuo tada, kai atsikrausčiau čia, susimąsčiau, kad gyvenu savo svajonėje. Skiriasi tik viena detalė – kad kurortas Lietuvoje. Tačiau man smagu: čia visi ramesni, atsipūtę, kamščių nėra. Patinka ir tas lėtesnis tempas, pabėgimo iš didmiesčio jausmas. Kai jo pasiilgstu, grįžtu į Kauną ir vėl paragauju. Niūriau galbūt tiktai žiemą, bet kai turi darbą, ramu.“
Darbo su oda pradžia
Pasiteiravus, kaip Viltė atėjo iki savo svajonės, jauna moteris ima pasakoti: „Visą laiką dirbau biure, skolų išieškojimo sferoje. Galiausiai atsibodo. Visada buvau meniškos sielos, tačiau, kaip visi, nuolat girdėdavau tą pačią dainelę: nepragyvensi, neužteks, nieko ten gero… Atėjo metas, kai išėjau iš visų darbų, ir pradėjau galvoti, ką daryti. Mane visą laiką traukė odiniai batai, rankinės, piniginės, viliojo tas odos grubumas, faktūra, kvapas. Šeimoje mačiau siuvančias močiutes, mama irgi kažkiek siūdavo, tik ji – drabužius, o aš norėjau sukti į odininkystę. Ėmiau ieškoti, kur galėčiau mokytis šio amato. Nieko neradau, galiausiai nuvažiavau į Šiaulius, ten buvo darbo rinkos mokymo centras – vienintelė vieta, kurioje galima praktikuotis trumpalaikiuose kursuose. Mokslai truko gal pusmetį, ten gavau praktinius pagrindus. Susipažinau su tuo, prie ko anksčiau nebuvau net prisilietusi. Odos siuvime yra subtilybių, turi žinoti, kaip dirbti su stora oda, kaip siūti, kaip padrožti kraštą… Viso to galbūt įmanoma išmokti ir iš interneto, tačiau tokiu būdu susitaupo laiko: gyvai susipažįsti su įrankiais, sužinai taškus, kuriuose gali įsigyti žaliavos, ir panašiai.“
Šiandien Viltė siuva rankines, kuprines, raktų pakabukus, servetėles. Gavusi progą dirbti „Menų kalvėje“, odininkė turėjo pasiryžti atvirų dirbtuvių formatui: pas čia besidarbuojančius amatininkus gali svečiuotis centro lankytojai. „Jei būni labai užsiėmęs, tada tiesiog pasižiūri per stiklą, kaip mes juokaujame, lyg į gyvūną zoologijos sode. Tačiau kai turi daugiau laiko, žmonės užeina, supažindini su procesais, parodai, kaip dirbi, papasakoji.“
Viltė veda ir edukacijas: jomis domisi ne tik mažieji, bet ir suaugusieji, kviečiantys odininkę į šeimų šventes. Būna, kad vestuvėse šeimos gaminasi apyrankes, ant kurių išsikala artimųjų vardus ar inicialus; kartais daromos ir paprastos odinės juostelės, kuriose iškalamos raidės, kad visi šeimos nariai turėtų vienodas. Dirbtuvėse, kurios organizuojamos centre, dažniausiai daromi raktų pakabukai. Jeigu susirenka vyresni dalyviai, gaminamos kosmetinės, leidžiama patiems susikniedyti. Jei susiburia mažieji, Viltė jiems leidžia dažyti odą, išsikalti inicialus, supažindina su įrankiais, presu.
Vizijas padiktuoja žaliava
Apie odą Viltė gali kalbėti ilgai: „Man patinka ta žaliava, aš odą mėgstu, ją glostau, ji man kitokia, ypač kai nedengta storais dažų ir lakų sluoksniais, natūrali. Kuo natūralesnė, tuo gražesnė. Oda man kvepia, labai vertinu ir jos aukštą kokybę. Jeigu dirbtinė oda būtų tokios kokybės, tokios faktūros, kaip natūrali, tikrai dirbčiau su dirbtine. Kita vertus, natūrali oda ilgaamžė, ji stabdo greito vartojimo madą. Be to, joje justi kažkokia aura. Gal todėl taip vertinu kiekvieną likutį, pavyzdžiui, jei lieka koks įdomus natūralus kraštas, aš jį į kokią rankinę sudedu, integruoju kaip estetinę detalę.“
Viltė pasakoja besidominti bendromis mados tendencijomis, tačiau labiau vertina kūrybinio žvilgsnio autentiką: „ Dažniausiai darau taip: pasiimu odą, ir ji tarsi pati padiktuoja viziją, ką iš jos gaminti, pati pasako sprendimą. Kas šauna tuo momentu, to ir imiesi: supjauni, sudėlioji ir matai. Arba darai brėžinius, eskizus, ir pagal juos pasiruoši detales. Paskui klijuoji – oda ne medžiaga, sudaigstyti negali, liks skylutės. Todėl tenka klijuoti laikinais arba rimtesniais klijais. Tada siuvi detales, kniediji etiketę. Kartais, beje, žmonės ateina su savo vizijomis. Vis dėlto paprastai jie neįsivaizduoja odos galimybių, sumanymus reikia derinti, keisti.“
Žaliavą odininkė pasakoja perkanti Lietuvoje, Kaune: į čia esančias kelias parduotuves apsipirkti plūsta net vilniečiai. Odų dažniausiai parduodami nedideli kiekiai: „Eini ir čiupinėji kiekvieną faktūrą, lieti, žiūri. Šiek tiek žaliavos užsisakinėju ir iš Italijos. O štai įrankių pas mus beveik visai nėra: daugumą tenka siųstis.“ Viltė rodo į vokišką siuvamąją mašiną, pirktą Lietuvoje, ir pasakoja apie ją kaip apie didžiausią pagalbininkę: „Čia yra vaikščiojanti pėdelė: jeigu įprasta važiuoja tiesiai, tai šita eina, tarsi žingsniuodama, geriau paduoda gaminį. Bet šita mašina skirta daugiau piniginėms, plokštiems gaminiams siūti: jeigu nori suformuoti rankinę, kurios kraštas nebūtų platus, jau nebeišeina jos išlenkti. Jeigu stambesnė oda, tvirto audinio nepavyks nei apsukti, nei lenkti.“ Kaip tik todėl odininkės planuose – naujos technologijos, kurios leistų kokybiškiau atlikti darbus.
Prieš išeidami, pasiteiraujame Viltės apie ramybę dėl pasirinkto kelio: „Jaučiu, kad čia – mano sritis. Išėjusi iš darbų, lankiau ne vienerius kursus, bandžiau fotografiją, drabužių siuvimą. Daug kas patiko, bet niekas iki galo neįtraukė. Nebuvo to jausmo, kurį pajutau pradėjusi dirbti su oda. Smagiausia man turbūt dėl tų faktūrų: kad gali paliesti ir kažką pajusti…“
Tekstas – Dovilės Rylos. Nuotraukos – Česlavos Deinarovič.
Straipsnį skaitykite ir „Mano sodybos“ 2020 m. rugpjūčio mėnesio numeryje.
Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
