Būkime šventiški!
Visi žino – švęsti gyvenimą reikia kas dieną. Tačiau kai ateina tikros šventės, kurias vienu metu švenčia visa tauta, labai lengva leisti joms prabėgti lyg tarp kitko. Beveik kasmet tai iš vienų, tai iš kitų pašalių tenka išgirsti: kas tos Kalėdos, kas tie Naujieji metai – aš nesureikšminu… Tačiau juk tai – kaip tik proga sureikšminti gyvenimą, sureikšminti susitikimą, sureikšminti vakarienę! Juk ne veltui tos dienos yra laisvos – kad užtektų laiko ne tik suplušus, susilenkus nuo švenčių ruošimo naštos skųstis, esą vėl atėjo – labai čia reikėjo; bet ir po ruošos atsitiesti, nusiprausti, išsitraukti suknelę ar šventėms laikytą naują megztinį. O tada, pasipuošus, pajusti atpalaiduojantį akmens nuo širdies kritimą – juk niekas nežiūrės, kad po lova nesiurbta; juk į akis žiūrės, vaikus kalbins, ateis pabūti, o ne įvertinti!
Išties – leiskime šventėms būti šventėmis: tegul namuose kvepia, dukrų kasose tegul žėri kaspinai, vyrai lai šoka į naujas šiltas šlepetes, o moterys lai pasibraukia akis spalvotais pieštukais! Nepraleiskime progos pajusti, kad gal tikrai šventės duotos ne veltui: išeikime į kiemą su žibintu ir apeikime augalus, pasidžiaugdami jų ramumu ir tykumu; pajuskime, kad visas miestas gyvena laukimu – vakarienės, svečių, dovanos ar Kalėdų nakties, kada po visko jau lieki vienas ir prisėdi rašyti laiško… sau.
Ramių, šviesių šv. Kalėdų ir veiklių 2020-ųjų metų!
