Vienam mitui sugriuvus, gimsta kitas
Ilgai buvo manoma, kad špinatai geležies kiekiu lenkia visas kitas daržoves ir yra savotiški čempionai. 1870 metais vokiečių mokslininkas Emilis von Wolffas paskelbė tyrimų išvadas –ne vietoje padėtas kablelis įtikino visuomenę, kad lapuose šios medžiagos yra 10 kartų daugiau nei iš tikrųjų (100 g – 2,9 mg, o ne 29 mg). Po dvidešimties metų švedų profesorius Gustavas von Bunge irgi tyrė špinatus ir paskelbė, kad 100 g daržovių yra 35 mg geležies. Nors šie rezultatai mažai skyrėsi nuo pirmtako paskleistų žinių, jie taip pat buvo klaidingi. Mat Švedijos mokslininkas tyrė džiovintus lapus (šviežiuose juk yra apie 90 g vandens!).
Klaida paaiškėjo 1937 metais, tyrimus pakartojus vokiečių mokslininkams. Tikrieji geležies kiekiai plačiajai visuomenei buvo atskleisti tik 1981 metais. Galima tik spėlioti kodėl – galbūt nenorėta pakenkti klestinčiam špinatų auginimo verslui, gal jūreivio Popajaus reputacijai… Juk šio herojaus dėka kad ir mažiau geležies turinčias, bet vitaminų nestokojančias daržoves pamėgo vaikai.
„Geležiniam“ mitui sugriuvus, pasaulį apskriejo nauja žinia. Žmogui, suvalgiusiam špinatų, stiprybės teikia… nitratai. Taip, taip, tie patys nitratai, kurių bijome ir kurių yra lapinėse daržovėse. Teisūs švedų mokslininkai ar ne, parodys laikas. Kam ši tema įdomi, tyrimų išvadas ras žurnalo „Cell Metabolism“ interneto svetainėje.
