Aplinkos puoselėtojo užrašai
Paskutinį žiemos mėnesį dienos vis ilgėja, o šalčio vis mažiau. Artėja pavasaris, gal todėl vasariui ir suteiktas išsiilgtosios vasaros pavadinimas. Liaudiškų vardų šis mėnuo turi įvairių: ragutis, barsukinis, pustinis, ešerinis… Kadangi vasarį vis dar pasninga ir pašąla, nemažai lauko darbų yra panašūs kaip ir sausį.
Švelnus papurtymas
Po gausaus snygio, ypač kai sniegas būna lipnus ir purus (tai reiškia, kad ir sunkus), neužmirškite išeiti į kiemą ir nukratyti apsunkusių medžių bei krūmų šakų, ypač aukštų gyvatvorių, kad jų neišlankstytų ir neišlaužytų. Purtyti reikia atsargiai ir švelniai, nes šaltyje šakos būna trapios, tad vietoj pagalbos augalams galite padaryti meškos paslaugą.
Pusnynuos peliukai miega…
Pelės ir žiurkės irgi nesnaudžia. Jeigu aplink kamienus yra puraus sniego sluoksnis – jos mėgsta rausti urvelius ir taip atkeliauja pasmaguriauti jūsų medelių ar krūmų sultinga žieve. Graužikai nugriaužia ne tik vaismedžių, bet ir dekoratyvinių augalų žievę, o žiemos pabaigoje gali padaryti daugiausiai žalos, nes būna labai alkani, jiems trūksta maisto medžiagų. Tad purų sniegą aplink kamienus stenkitės sumindyti, kad pelėms ir žiurkėms būtų sudėtingiau prieiti, nes jos nemėgsta atvirų vietų. Žinoma, tai neapsaugos 100 proc., bet žalą sumažins.
Kam kenkia saulės vonios?
Vasario pabaigoje, vis dažniau ir ilgiau pasirodant saulutei, nuo spindulių nukenčia baltosios eglės ‘Conica’, mėgiamos lietuvių kiemuose, kapinėse ir viešuose želdynuose. Šias ir visas panašias mažas eglutes vadiname kanadinėmis. Saulė ypač pakenkia tuomet, kai saulėtą žiemos dieną spinduliai įšildo spyglius – jie pradeda garinti drėgmę, bet dirva dar būna įšalusi ir augalų šaknys negali pasiimti drėgmės. Liūdnas rezultatas dažnai matomas, kai nurunda saulės pusėje esantis eglutės šonas. Norint apsaugoti nuo ankstyvų saulės spindulių, ją reikėtų pridengti balta sodo plėvele, eglišakėmis ar tiesiog sena, šviesia paklode. Jeigu to negalime padaryti, pavyzdžiui, kapinėse, tai iš pat pradžių medelį pasodinkime ne saulės atokaitoje, o daliniame pavėsyje, drėgnesnėje dirvoje. Ankstyvieji saulės spinduliai panašios žalos gali padaryti ir visžaliams lapuočiams: rododedrams, mahonijoms, raugerškiams, bugieniams, buksmedžiams bei kt.
Genėjimo ypatumai
Vasario mėnesį, kai nėra stiprių šalčių, galima genėti daugelį lapuočių medžių, krūmų ir vijoklių. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad nereikia niekuo tepti nupjautų žaizdų, nes augalai patys turi apsaugos priemonių. Tik genėkime tinkamai: ne lietingą ar drėgną dieną ir būtinai aštriu pjūklu ar sekatoriumi. Nupjautos vietos turi būtų lygios ir švarios. Nepalikime ilgų kelmelių, kad augalai lengvai užsiaugintų žaizdas. Prieš genėdami vijoklį (lianą), būtinai pradžioje nulaužkime mažą šakelę ir patikrinkime, ar ji „neverkia“, t. y. ar dar nepradėjo judėti sultys. Jei tokį medelį apgenėsime, jis neteks daug syvų ir nusilps.
Neskriauskime žaliųjų brolių
Vasario pabaigoje dažnai pasirodo pirmoji klevų sula, jos yra tekę skanauti net pirmąją šio mėnesio savaitę. Medžių sula – nuostabus ir labai sveikas dalykas žmogui, teikiantis vitaminų, mineralų ir energijos. Bet štai medžiui gausus ėmimas, be abejo, kenkia – jis „nukraujuoja“. Yra keli būdai, kaip tą padaryti, minimaliai pakenkiant. Pirmiausia, jei tik įmanoma, rinkite tokio medžio sulą, kuris dėl kokių nors priežasčių bus greitai nukirstas. Jeigu tokio neturite ir naudosite tradicinį būdą, t. y. kalsite kamiene skylę, ją darykite kuo mažesnę. Geriausia naudoti grąžtelį, o po sulos ėmimo skylutę su medžio kaišteliu sandariai užkišti.
Yra dar vienas paprastas sulos ėmimo būdas, kai nereikia žaloti medžio žievės. Reikia nukirpti kelių pasiekiamų šakelių galus, surišti jas kartu, o ant galų užmauti plastikinį maišelį ir tvirtai pririšti, kad nenukristų. Iš nukirptų šakų į maišelį pamažu prikapsės sulos. Žinoma, taip didelio kiekio neprisunksime, bet ir medžiui padarysime minimalią žalą. Juk tuomet sula turės didesnę vertę, nes mažiau nuskriausime žaliąjį brolį.
