Aplinkos puoselėtojo užrašai gegužę
Gegužės mėnesį įsisiautėja žydėjimo „virusas“, nes žydi mylimiausi mūsų augalai: obelys, slyvos, vyšnios, įvairios gėlės bei krūmai, daugelis iš jų dar ir maloniai kvepia! Tuo metu kieme ir sode dirbti būna ne vargas, o malonumas, nes, skirtingai nei balandį, aplinkui jau gausu žalumos ir žiedų.
Rododendrų kontrolė
Gegužės mėnesį prasideda rododendrų, vadinamų krūmais karaliais, žydėjimas. Jeigu auginate juos arba azalijas, atidžiai apžiūrėkite, ar nenušalo pumpurai, ar negelsta ir nesisuka lapai. Tūtele besisukantys visžalių rododendrų lapai gali signalizuoti ne tik apie drėgmės trūkumą, bet ir apie marą. Tad ruduojančias ir nudžiūvusias šakeles, kol jų yra tik kelios, geriausia nukirpti ir sudeginti. Gelstantys lapai paprastai rodo, kad trūksta maisto medžiagų arba dirva nerūgšti. Juk rododendrai yra vieni iš labiausiai rūgščią dirvą mėgstančių augalų, gali augti net tada, kai pH būna 3,5. Be to, šie aristokratai nemėgsta atvirų saulėtų ir dažnų skersvėjų perpučiamų vietų.
Sodą pagyvins triskiautis migdolas
Jeigu ieškote savo kiemui ko nors išskirtinio, siūlau pasisodinti triskiautį migdolą. Šis gan nedidelis medelis gegužės mėnesį paseks puikią pasaką, kai pražys nuostabiausiais žiedais – ryškiai rožiniais ir pilnaviduriais, gausiai aplipusiais liaunas šakeles. Šiomis savybėmis pasižymi veislė ‘Multiplex’, kuri dažniausiai skiepijama į poskiepį neaukštu kamienu. Taip, šis augalas yra gan lepus, gali apšalti ir mėgsta derlingesnę, nerūgščią dirvą. Bet jei kaip Mažasis Princas rūpinsitės savo augintiniu, jis kiekvieną pavasarį skleis savo grožį. Neaukštą triskiautį migdolą galima auginti ir erdviame vazone, jei nėra pakankamai vietos sode. Tik žiemai vazoną reikės kruopščiai apdengti arba įnešti į nešildomą šiltnamį ar balkoną.
Tręšimo ypatumai
Gegužę tręškite tuos augalus, kuriais nepasirūpinote balandį. Bet neužmirškite, kad yra nemažai ir tokių, kurie nemėgsta derlingos dirvos. Juos reikia tręšti labai saikingai arba visai nereikia. Tai pušys, kadagiai, aralijos, svarainiai, žilakrūmiai, šaltalankiai, pūsleniai, krūminės sidabražolės, karklai, gluosniai, levandos, melsvės ir kt.
Ligų ir kenkėjų antpuoliai
Gegužę ne tik gražiai žydi augalai, bet ir prasideda įvairių kenkėjų bei ligų atakos. Dažnai pasireiškia grybinė liga – moniliozė, kuria suserga kaulavaisiniai augalai: vyšnios, trešnės, slyvos, t. y. beveik visa Prunus gentis. O juk juos auginame ne tik kaip vaismedžius, bet ir kaip dekoratyvinius. Šiai genčiai priklauso triskiautis migdolas, sakuros, ievos, kryklės.
Kenkėjišką darbą pradeda amarai, žiedgraužiai, erkutės ir kiti „blogiečiai“. Tad dažnai turime rinktis – purkšime cheminėmis priemonėmis ar stengsimės sodininkauti ekologiškai? Juk savame kieme nesinori naudoti cheminių preparatų. Siūlau iš pradžių taikyti profilaktines priemones: nelaistyti augalų vakarais, sodinti juos tinkamose augavietėse, t. y. atsižvelgti į tai, kas ką mėgsta: saulėtą vietą ar pavėsį, derlingą ar šlapią dirvą. Rekomenduojama sodinti ne per tankiai, nesugrūsti. Būtina pasikviesti kenkėjų priešų, įrengiant jiems būstus: kelti inkilus paukščiams, statyti namelius boružėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams, neaptverti sodo aklina tvora, kad galėtų atkeliauti varlės, rupūžės, ežiai. Galima auginti augalus, kurių kvapo kenkėjai nemėgsta: šeivamedžius, serenčius, bazilikus, citrinžoles, česnakus, nasturtes ir kt. Be to, reikėtų naudoti augalinius preparatus nuo ligų ir kenkėjų, pagamintus iš česnakų, asiūklių, krienų, ramunėlių, pomidorų ar bulvių lapų.
Be abejo, natūralios priemonės veikia silpniau ir trumpiau, dažnai pritrūksta laiko ir noro jas ruošti. Bet sodo gyvenime nuolat reikia rinktis iš dviejų žodžių: sveikiau ir greičiau. Aš pati esu išbandžiusi visokias priemones, gelbėdama savo sodą nuo ligų ir kenkėjų – tiek chemines priemones, tiek žaliąsias. Bet pastaraisiais metais, taupydama laiką, dažniausiai pasirenku tinginio poziciją: et, tegu augalas pats gydosi arba tegu nusibaigia, jei jau taip lemta. Juk su gamta taip pat reikia dalintis, ar ne?
Unsplash nuotr.
