Ar galime pamilti pienę?
Gegužės mėnesį pamiškės, laukymės, dirvonai, pievos pasipuošia ryškiais džiaugsmingais žiedeliais. Tai paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), kurias dažniau vadiname pienėmis. Turi šie augalėliai ir kitokių liaudiškų vardų – kūkys, piktšašis, snaudalis, karpė, karvžolė, krauklė. Dažnai jų galima išvysti pačiose netikėčiausiose vietose tarp akmenų, šaligatvio plytelių, ant stogų, net asfalto plyšelyje – pavydėtina jėga ir energija.
Kiaulpienės žiedelis visada atsigręžęs į saulę, užsimerkia vakarėjant arba prieš lietų, saugodamas savo švelnias žiedadulkes. Širšės, kamanės, bitės sukasi valso ritmu aplink saldų nektarą. Stiebas, šaknys ir lapai išskiria karčias baltas sultis. Kiekviena sunokusi sėkla turi parašiutą: kiek papūtus į baltą kamuoliuką, jos skrenda pavėjui. Kas nėra to daręs? Dauguma tikriausiai yra girdėję ir apie gydomąsias kiaulpienių savybes. Bet ar esame prisikaupę jų atsargų žiemai?
Žinoma nuo seno
Kiaulpienėmis gydyta dar senovės Graikijoje. Avicena rekomendavo gerti šviežias sultis sergant vandene, kepenų ciroze, nuo širdies nepakankamumo. Viduramžių Vokietijoje kiaulpienės buvo vartojamos kaip raminantys ir migdomieji vaistai. Šių dienų mokslininkai nustatė, kad jose gausu bioaktyvių medžiagų, reikalingų žmogaus sveikatai palaikyti. Augalai turtingi jodo, tad suklusti turėtų sergantys skydliaukės ligomis. Kiaulpienės skatina prakaitavimą, laisvina vidurius, padeda atsikosėti, stiprina apsaugines organizmo jėgas, normalizuoja medžiagų apykaitą sergant cukriniu diabetu, gerina virškinimą, valo kraujagysles, skatina tulžies išsiskyrimą. Kai kurie žolininkai mano, kad jos pajėgios ištirpdyti tulžies pūslės akmenis.
Kiaulpienėse gausu vitaminų, mikroelementų, karčiojo glikozido taraksacino, kitų veikliųjų medžiagų. Daugybė naudingų medžiagų stiprina kraujagyslių sieneles ir suteikia joms elastingumo, todėl sumažėja infarkto, venų išsiplėtimo, trombų susidarymo pavojus.
Verta pasidžiovinti
Maistui ir vaistams vartojamos ir šaknys, ir lapai, ir žiedai. Vasarą geriau gydytis ir valgyti šviežius augalus, o žiemai galima jų prisidžiovinti.
Lapai skinami pavasarį ir vasaros pradžioje, sudžiovinami ir laikomi kartoninėje dėžutėje, popieriniame arba drobiniame maišelyje. Šaknys kasamos anksti pavasarį arba vėlyvą rudenį. Jos nuplaunamos šaltame vandenyje, kelias paras pavytinamos lauke ir supjaustomos plonais griežinėliais. Džiovintos šaknys tinka arbatoms, iš jų gaminami spiritiniai antpilai, aliejinės ištraukos, verdama kava.
