Atokvėpis tarp dobilų

Dobilas – vienas tradicinių lietuviškų augalų – pasitinka mus išraitytas ant vartų ir pakužda, kad šios sodybos šeimininkai myli ir vertina savo kultūrą bei tradicijas. Tam tarsi antrina ir dobilai langinėse, pievoje. Ne veltui šios sodybos pavadinimas – „Dobilynė“.

Ištakos – svajonė

Prieš 15 metų Jovita su vyru Raimundu ryžosi įsigyti apleistą sodybą. Nors jos būklė buvo labai prasta, bet pati sodyba atitiko visus kriterijus, kuriuos buvo numačiusi moteris: pirmiausia aplink turėjo būti nedirbami laukai, kas gana sudėtinga Vilkaviškio rajone, taip pat sodyba turėjo būti ant kalniuko, žvyrkelis – ne ilgesnis nei 1 km, šalia turėjo būti pelkė, o pats sklypas – nepravažiuojamas. Atvykę apžiūrėti sodybos draugai ir artimieji tik kraipė galvas. Kadangi pora už ją atidavė visas turėtas santaupas, net vadino kvaileliais. Vis dėlto sodybos šeimininkė, tuomet dviejų mažų berniukų mama, tvirtai tikėjo, kad geriausias dalykas, ką ji gali duoti vaikams, – tai grynas oras ir darbo terapija. Taigi naujieji šeimininkai nedvejodami kibo į darbus. Šioje sodyboje anksčiau gyveno neturtingi žmonės, namelį lipdę iš to, ką turėjo. Tai, ką reikėjo keisti, naujieji šeimininkai pakeitė, o ką tik galėjo išsaugoti – stengėsi išsaugoti. Namelio forma liko nepakitusi.

„Man nepatinka Rumšiškių stilius, – sako Jovita, – bet kaime turi būti kaip kaime: nėriniuoti lovų užtiesalai, lininės užuolaidos ir kiti panašūs dalykai.“ Anot moters, kaimas turi būti kaimas, tačiau senovinis medinukų stilius jai per sunkus, nes jam trūksta moteriškumo. Ji prisimena, kaip įsigytos sodybos apžiūrėti atvažiavo jos mama, vėliau – Raimundo tėvai. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo pirmokas, o mažajam – tik pusė metų. Taigi, apžiūrėję pirkinį, tėvai Jovitai „diagnozavo“ depresiją, o jos vyrui – „stiprų smegenų suminkštėjimą“. Sodybos šeimininkė pasakoja, kad tuo metu pirkdavusi žurnalus „Mano sodyba“, vartydavusi ir svajodavusi, džiaugdamasi kitų žmonių gražiomis sodybomis. Ir vis sau kartodavo, kad ir ji kada nors turės tokią gražią sodybą, o tada pasikvies žurnalą į svečius – bet ne tam, kad pasigirtų, bet norėdama pasidžiaugti.

Tikroji sodybos pirkimo priežastis

Jovita netiki įvairiomis vizijomis ir misijomis auginant vaikus. „Kadangi pati esu augusi kaime, tikiu senovinėmis priemonėmis, kad, kol vaikai maži, jie turi būti prie tėvų, prie mamos. Kiek galima ilgiau tikroj gamtoj ir, žinoma, dirbti, nes tai – puiki terapija“, – pasakoja šeimininkė. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl šeima nusprendė įsigyti sodybą. Anot Jovitos, ši misija pavyko, nes vyresnėlis jau studentas ir, rinkdamasis profesiją, nesivaikė veiklų, iš kurių uždirbami greiti pinigai, – pasirinko pagalbą žmonės ir ėmė studijuoti mediciną. Moteris šypsosi sakydama, kad iki šiol sodyboje jie neturi traktoriuko vejai prižiūrėti, nors nušienauti reikia visą hektarą, – vaikai visą teritoriją nupjauna žoliapjove. „Kol jie viską nupjauna, kol viską padaro, patikėkit, būna kaip šilkiniai. Anksčiau, kai buvo mažiukai, dar išmaudydavau juos kūdroje, tai namo grįždavo nuostabūs vaikai. Štai ir visas auklėjimas“, – juokiasi Jovita. Ką gi tam vaikui veikti mieste? Kadangi vyras užaugęs mieste, jam kaimo nelabai ir reikėjo, tačiau dabar, jei namuose šaldytuve staiga sumažėja maisto ir nebėra šuns, moteris žino, kur ieškoti vyro – kaime.

„Kitas sūnus linksta į kulinariją ir specialiai, prieš jums atvykstant, pagamino baltojo ir juodojo šokolado putėsius su uogomis“, – šypsosi moteris.

Kadangi vaikai labai skirtingi, reikėjo rasti skirtingus būdus prie jų prieiti. Jaunėlis pirmoje klasėje buvo užsispyręs, kad nesimokys, esą jam to nereikia. Tačiau sumani mama pagavo momentą, kuris motyvavo vaiką mokslui. „Pasakiau, kad, jei nesimokysi, negalėsi vairuoti mašinos, nes ten reikės laikyti egzaminus, o tu nemoki nei skaityti, nei rašyti. Vaikas viską per savaitę išmoko, nes atrado priežastį, kodėl jam to reikia“, – prisimena moteris. Jovita pasakoja, kad mažasis nuo 3,5 metų jau kepė blynus. Iš pradžių jam nelabai sekėsi vartyti juos ant viryklės, nes buvo nepatogu, tai gudruolis nusikeldavo keptuvę ant žemės ir vartydavo taip. Beje, dėl pinigų stokos šeimininkai anuomet buvo pasitiesę linoleumą… Ir, nors dabar moteris apie visa tai pasakoja su šypsena, tuo laiku vaikų išradingumas keldavo nemažai streso. Dar pirmoje klasėje jaunėlis mamai pareiškė: „Mama, ko tu jaudiniesi? Juk žinai, kad aš būsiu restorano šefas, o jei jaudiniesi dėl brolio, tai jau irgi vėlu, nes aš juk nemėgstu bliūdų plauti, tai jis galės tai daryti.“

Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. rugsėjo mėnesio numeryje.