Babačiznos kalvų prisiminimai
2017 m. 9 gegužės d.
Ba-ba-čiz-na – telefonu paraidžiui taria šeimininkė, kai, nustebusi dėl netikėto vietovardžio, prašau pakartoti dar kartą. Ir vis tiek skamba beveik kaip „Abrakadabra“, todėl kurį laiką dar naršau internete, ar tikrai Lietuvoje, Molėtų rajone, esąs toks kaimas. Tik apsilankius paaiškėja, kad magiškas ne vien kaimo pavadinimas, bet ir jo gamtos grožis bei su didžiule meile prižiūrima buvusi senelių sodyba.
Daugelis vis dar kraipo galvas, kai tikri miestiečiai, ėmę tvarkytis kaime, jį pamilsta labiau už savo tikrus, miestietiškus, namus. Vilniečiams Audrai ir Artūrui Juzėnams, medikei ir inžinieriui mechanikui, tvarkytis buvusiose senelių žemėse tikrai neatrodė paprastas uždavinys. Tačiau noras buvo stipresnis už dvejones – apleistai senelių sodybai buvo lemta iš naujo atgimti ir pavergti naujakurių širdis. Tiesa, prisiminusi pradžią, žolę iki juosmens ir kiaurus stogus, šeimininkė prisipažįsta suabejojanti, ar ryžtųsi to imtis antrąkart.
Tarp švelnių kalvelių
O štai mūsų, svečių, besižvalgančių po sodybos kampelius, nei akimirką negraužia abejonės, ar šeimininkų triūsas atsipirko. Akys dabar vien džiaugiasi – grožis, jaukumas, saugomas paveldas, rankų darbo kūriniai čia palydi kiekvieną žingsnį. Ko gero, nerastum nei vieno kampelio, kuris būtų paliktas be dėmesio, ar dėl kurio šeimininkams tektų nesmagiai teisintis. Net daržas – su žydinčiomis tarp daržovių gėlėmis, senoviniai statiniai – su metalo, medžio dirbiniais, prigludusiais inkiliukais, raižiniais. Senus statinius papildo naujai statytieji – ne ardydami, o prisitaikydami prie buvusio gyvenimo. Apie sėkmingą rezultatą byloja ir šviesūs šeimininkų veidai, išduodantys, kiek laimės dabar jiems dovanoja ši pačių rankomis prikelta sodyba.
Indrė Vozgirdaitė
Visą straipsnį rasite balandžio „Mano sodybos“ numeryje.
