Beržų linkėjimai ne tik žali
Paklauskime lietuvių, ar jie pažįsta beržus, ir daugelis atsakys: žinoma. O jei paklausime, kokie beržai pas mus auga savaime, kažin ar sulauksime teisingo atsakymo. Apie introdukuotus – tuo labiau. Žino nebent dabar labai populiarų himalajinį beržą ar kurią nors jo veislę. O daugiau? Juk pasaulyje suskaičiuojama apie 120 rūšių. Dr. Laimis Januškevičius 2017 metais išleistoje knygoje „Dekoratyvioji dendrologija“ rašo, kad Lietuvoje introdukuotos apie 27 beržų rūšys ir bent 15 žemesnio rango taksonų, o savaime auga 4 rūšys (beje, visoje Europoje tiek pat). Susidaro nemažas būrys. Ir žavi jie mus ne tik baltais kamienais, bet ir formų įvairove, ryškiomis spalvomis rudenį, kai kurių veislių – ir per vasarą. Kamienų taip pat yra ne vien baltų. Galime rasti ir geltonų, rudų, net juodų. Tad pradėkime nuo lietuviškų.
Šakas svarina karpotasis beržas
Karpotasis beržas (Betula pendula), senesnėje literatūroje lotyniškai vadintas B. verrucosa, yra dažniausiai Lietuvoje aptinkama beržų rūšis. Europoje jo nėra Britų salose, didesnėje Skandinavijos pusiasalio dalyje, tundros zonoje, Pirėnų pusiasalyje ir Balkanų pietuose, Viduržemio jūros salose ir Ukrainos stepėse. Azijoje šis beržas auga maždaug iki Jenisiejaus upės, o į pietus siekia Mongoliją, Pamyro ir Himalajų kalnus, Tibetą.
Kaip medis atrodo, aprašinėti lyg ir nereikėtų, jei neturėtume kito panašaus į jį – plaukuotojo beržo. Karpotojo beržo ūgliai ploni, rausvai rudi, pliki, bet gausiai karpoti. Jaunų medžių žievė lygi, plona, balta, šiek tiek lupasi, senesnių – stora, sueižėjusi, žiauberis juosva, kieta, giliai suskeldėjusi. Lapai trikampiai ar rombiški, pailgai nusmailėję, pjūkliškai dantyti, pliki, jauni truputį lipnūs, beveik tiesiu ar plačiai pleištišku pamatu. Lapkočiai neplaukuoti.
Šis beržas, kaip ir dauguma kitų, nereiklus dirvai. Auga įvairiose dirvose: nuo sausų nederlingų Dzūkijos smėlynų iki drėgnų derlingų molynų ar sąnašinių, potvynių metu trumpam užliejamų slėnių. Pakenčia ilgalaikę sausrą. Atsparus šalčiui (2–5 klimato zonos), šviesamėgis. Karpotasis beržas auga greitai, ypač sulaukęs 30–40 metų. Jis yra apie 30 m aukščio ir 0,6(1) m skersmens kamienu. Aukščiausi Lietuvoje keliose vietose rasti siekė 35 m. Išgyvena iki 150 metų. Iš tolo šis beržas nuo plaukuotojo skiriasi lajos išorėje ilgomis, žemyn nulinkusiomis, kabančiomis šakomis.
Miškuose pasitaiko, kai kur ir dekoratyviniuose želdynuose auginama karelinė (rėtos beržas) atmaina. Ligi šiol ginčijamasi, kas tai – varietetas, forma, genetinė mutacija ar ekotipas. Ji pasižymi dažniausiai kreivu, gumbuotu kamienu, lėtesniu augimu, labai įmantria medienos tekstūra. Mediena labai brangi, aukcionuose parduodama kilogramais. Naudojama apdailai, smulkiems dirbiniams. Dekoratyviniuose želdynuose auginama ne mažiau kaip 30 veislių, bet plačiau paplitusios ne daugiau kaip 10.
Dendrologas Rimvydas Kareiva
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2024 m. kovo mėnesio numeryje.
