Bitės liemuo, lino gelmuo, viršuje saulė teka
Alma Kasperavičienė – bitininkė, liejanti bičių vaško žvakes. Kartu su vyru Audriumi ir dviem vaikais moteris intensyviai darbuojasi savo bityne, o kai prasideda ruduo, kai bitės suskrenda į avilius užtarnautam poilsiui, amatininkė neša į sodyboje esančią „Žinyčią“ bičių vašką ir lieja žvakes.
„Mūsų žvakininkystės amatas gimė iš bitininkystės. Esu trečios kartos bitininkė. Mano mama bitininkauja prie Plungės. Senelis bitininkavo prie Salantų. Vaikystėje teko man padirbėti ir bičių piemenaite. Tiesiog reikėdavo žaisti netoli bičių avilių ir pastebėjus, kad bitės spiečia, kuo greičiau bėgti pranešti apie tai tėvams. Bitės spiečia vasarą, liepos mėnesį, ypač jei sausra ir jei bitės neturi ganyklų. Spietimas – panašiai kaip pas mus, žmones, migracija. Jei kažkur blogai, skrendi ir ieškai, kur geriau. Susišvietus minčiai, kad kažkur saulė šviečia skaisčiau, kad medus kažkur saldesnis, ir bitės susispiečia ir išskrenda“, – ima pasakoti amatininkė.
Šoko nuo Bedugnės
Kai lankėmės bityne „Kupa“, esančiame Strakiškių kaime, Trakų rajone, buvo pats medkopis. Šeimininkai intensyviai kopinėjo medų. Bityne ne tiek jau ir mažai avilių – 22. „Esu kryžkelėje, nes išeina taip, kad kuo labiau giliniesi į kokį nors dalyką, tuojau imi abejoti elementariomis tiesomis. Niekada neplanavome pavirsti kažkuo dideliu, su pramonine užuomina, dideliu bitynu ar ūkiu. Tačiau kažkaip savaime išėjo, kad tų avilių vis daugėjo. Dabar svarstau, gal mums tiek daug tų avilių ir nereikia, vis dažniau susimąstau pakreipti savo bitininkavimą į archajišką pusę, kad bitės gyventų drevėse, o ne aviliuose, kad jų nereikėtų papildomai maitinti, svajoju ateityje kuo mažiau kištis į bičių gyvenimą. Kartu norime ir medaus daugiau bitėms palikti. Leisdami laiką tarp bičių mes tikriausiai ėmėme bites gerbti dar labiau“, – sako bityno šeimininkė.
Alma Kasperavičienė apie jų šeimos persikėlimą į Strakiškių kaimą sako taip: „Šalia mūsų kaimo yra Bedugnės kaimas, man su jo vardu asocijuojasi Kosto Astrausko pjesė, kurioje skamba tokie žodžiai: „Stovi žmogus ant Bedugnės krašto, ir dvejoja, šokti ar ne. O Bedugnė jam ir sako: Šok, aš juk be dugno.“ Tai mes panašiai – šokome ir atsidūrėme čia, net nežinodami, ką čia veiksime“, – linksmai ima pasakoti Alma. O jei rimtai, Strakiškėse buvo Audriaus Kasperavičiaus senelio žemė, iš viso – du hektarai. Kažkada čia buvo kolūkio laukų pakraštys, per kurį tekėjo melioruotas upelis, vardu Medrynė. Kaip pastebi šeimininkai, net upelio hidronimas su medumi susijęs. „Ilgai ši žemė mūsų laukė, o mes vis atvažiuodavome čia, ir sunku mums buvo suvokti, kad kelių čia nėra, elektros nėra, žmonių nėra… Bet pratinomės, pratinomės ir prisipratinę nusprendėme bandyti statyti čia namus ir keltis. Ir štai – septyneri metai, kaip mes jau čia“, – pasakoja Audrius. Alma pritardama vyrui priduria, kad ji iš tikrųjų atsikėlė čia vien dėl vaizdo iš kalniuko į Medrynės upelio slėnį. Jis moterį pakerėjo visam gyvenimui, o atėjus laikui statyti namą, Alma buvo kategoriška – jis turi būti atsuktas į slėnį.
Nors šeima pradžioje apie šią vietą galvojo kaip apie užkampį, tačiau kai teko vaikus leisti į Trakų Vokės mokyklą, neturėjo jokių nepatogumų – net mokyklinis autobusiukas netoli sodybos privažiuodavo. „Civilizacija čia pat, ir autobusas netoli važiuoja, o ir mūsų pačių aktyvios veiklos nuolat verčia būti tarp žmonių: mugėse, įvairiose edukacijose, tiek kažkur išvykus, tiek čia, sodyboje“, – sako Alma.
Dabar sodyboje jau stovi nemažai pastatų: gyvenamasis namas, netoli jo – kol kas dar nebaigtas įrengti ūkinis pastatas (gamybinės patalpos), kur bus sukamas medus. Šalimais stovi atkelta dūminė pirtelė ir su šeimos veiklomis susijęs pastatas gražiu vardu „Žinyčia“. Ji atsirado ne atsitiktinai: Almos pasakojimais apie bityną susižavėję moksleiviai ir suaugusieji ėmė vis dažniau prašytis į svečius, norėdami gyvai pamatyti bites, jų produktus, stebėti žvakių liejimo procesą. „Šis statinys prieš metus gimė mano galvoje, Audrius subrandino mano mintį iki projekto, bičiulis nubraižė brėžinius ir patvirtino, kad Žinyčia tikrai stovės. Netolimi kaimynai iš Senųjų Trakų mums ją pastatė, o Audrius padarė vidaus apdailą. Dabar Žinyčia –ta vieta, kurioje mes visų laukiame. Čia renkasi bityno svečiai, vyksta edukacijos. Mums edukacijos – tai pirmiausiai dalijimasis žiniomis. Su žodžiu „žinios“ ir asocijavosi būsimasis edukacijoms skirtas pastatas. Žiemos metu mūsų Žinyčioje viskas ir vyksta. Vasarą čia gal per daug karšta, bet rudenį ir žiemą – pats tas. Dabar jau dirbame ir pagal Kultūros pasą, kurį gavo ne tik mūsų žvakių liejimas, bet ir audimo raštai. Kadangi audimo procesas ilgas, mes tiesiog pasigaminome audimo raštų antspaudus ir jais marginame drobinius maišelius, aiškinamės raštų simbolius, jų reikšmes. Kultūros pasas – išties puiki galimybė, tai – kaip tinklas tarp mokyklų ir įvairių amatininkų. Mokyklos tiesiog lengvai mus randa“, – sako moteris.
Pasak pašnekovės, jos šeima turi labai daug ateities planų: Žinyčia, matyt, bus dar ne paskutinis pastatas jų sodyboje. „Žinote, jei gyvenime būtų vienas ir tas pats, greitai viskas nusibostų. Ateityje sodyboje planuojame pasistatyti aromaterapijos namelį, kuris būtų skirtas tiek poilsiui, tiek sveikatos procedūroms. Namelyje atskirai gyventų bitės, o žmogus tiesiog girdėtų jų dūzgesį, kvėpuotų avilio kvapais. Sodyboje planuojame įkurti vaistinių ir medingų augalų sodą. Pradėjome nuo įvairių krūmų sodinimo. Mūsų sodui dar reikia laiko, kol užaugs, bet realių darbų jau ėmėmės. Svajojame apie gyvų augalų ekspoziciją, kurią galėtų apžiūrėti mūsų svečiai ir susipažinti su tais, kuriuos labai mėgsta bitės, iš kurių neša nektarą“, – sako Audrius Kasperavičius.
Augalo ir bitės vienybė
Pasak bitininkės, jų šeimos bityno pavadinimas ne veltui yra „Kupa“, kadangi šiame žodyje susijungia augalai ir bitės. „Mano mama asmeniškai labai džiaugėsi, labiausiai tuo, kad ėmiausi bitininkavimo. Kiekvienas iš tėvų džiaugiasi, kai vaikai ima domėtis ir po truputį perimti tai, kuo jie patys visą gyvenimą gyveno. Mūsų pačių vienas iš sūnų turi vieną nuosavą avilį, pats su bitėmis draugauja, medų suka, aš jo amžiuje tokio kiekio savo medaus dar neturėjau“, – šypsosi Alma.
Palaipsniui bityno steigėjams atsirado daugiau minčių ir veiklų, lig šiol jos vystosi įvairiomis kryptimis, bet nuo bičių ir jų produktų toli nenutolsta. „Kai atsirado savas kiemas, prieš tai bitininkauti svajojusi, ėmiausi to rimtai. Atsirado bitės, o su jomis ir vaškas. Žvakių gamyba man nebuvo kažkas naujo, kadangi jas gamino ir mano mama, bet žinote, mes, jaunimas, irgi norime įnešti kažką naujo. Taip atsirado, pavyzdžiui, kosmetika su bičių produktais. Žinoma, mugėse ir savo internetinėje parduotuvėje prekiaujame bičių duona, žiedadulkėmis – vienu vertingiausiu bičių produktų. Jų daugiausiai surenkama pavasarį, kai bitės parneša ir nusivalo kojas, ant kilimėlio palikdamos žiedadulkes mums, o jei jos sudeda žiedadulkes į korį – tuomet tai jau bičių duona, nes žiedadulkės papildomos fermentais, pikiu, medumi. Kilimėlis nuimamas, žiedadulkės nuvalomos, ir kilimėlis patiesiamas atgal. Bičių duona renkama rudenį, tai – bičių vaikų maistas, juo bitės maitina perus“, – apie įvairius bičių produktus pasakoja bityno šeimininkė. Paklausta apie žvakes, pašnekovė sako, kad jos šeima pasuko ne į priekį – negamina spalvotų, įmantrių žvakių, o atvirkščiai – atsigręžė atgal ir ėmė domėtis senoviniu žvakininkystės amatu bei gaminti žvakes, laikydamasi senųjų tradicijų, išsaugodama visą autentišką žvakės liejimo procesą.
Vaško paruošimas ir žvakės liejimas
Po to, kai baigiasi medsukis, Alma ir Audrius imasi ruošti vašką būsimoms žvakėms. Koriai gerai išvalomi – juose neturi likti medaus. Imami tamsiausi koriai, kuriuose yra buvę perai, jie išpjaunami, tuomet išlydomi ir išvalomi. Kai vaškas sustingsta, jis kurį laiką saugomas, kol jo prireikia žvakių gamybai. „Atsipjauname, kiek reikia, vėl išlydome ir gaminame žvakes. Vaško kvapas yra ypač aromatingas, nes jame dar yra medaus likučių, propolio. Žinoma, jį galima išvalyti, kad šių kvapų nebūtų, bet mes taip nedarome. Pati žvakė tada kvepia bičių duona, medumi. Vaško mums neužtenka, kartais jo net nusiperkame papildomai“, – sako Alma.
Pasak pašnekovės, senovėje žvakės buvo gaminamos ant sulenkto ir surišto lazdyno stiebo rato, prie kurio būdavo prikalta vinučių ar prikišta medinių kaiščių, ant kurių buvo kabinamas siūlas. Pats ratas, sukryžiavus kelias virves, buvo kabinamas namuose, ant sijos. Prie kaištukų pririšus dagtis, ratas buvo sukamas, ir žvakės liejamos viena po kitos. Panašiai, kaip Kasperavičiai dabar daro sukdami savadarbį medinį ratą. Šį įrankį jie pasigamino patys, viskas įvyko iš poreikio. Apačioje stovėdavo indas su išlydytu vašku. Tas senovinis lazdyno stiebo ratas nebūdavo labai stabilus, jis siūbuodavo, vaško prisitaškydavo dar ir aplinkui. „Mūsų gamybos ratas – daug stabilesnis, vaškas nesitaško, sukant jį lėtai, viena po kitos liejamos žvakės. Lieta žvakė ypatinga – ji kaip medis turi rieves, jei dabar reikėtų ją perpjauti, matytume viduje kiekvieną vaško pylimą kaip rievę. Vaškas, tinkamas žvakės liejimui, negali būti nei per karštas, nei per šaltas, reikia nuolat palaikyti optimalią temperatūrą – apie 60 laipsnių. Jei vaškas per karštas, žvakė ne auga, o plonėja, jei per šaltas – stingsta per greitai, kartais net nenubėga per viską žvakę, pasidengia netolygiai“, – pasakoja Alma.
Pasak Almos Kasperavičienės, tiek ilgas, susuktas į kamuoliukus, tiek trumpas žvakes jie gamina taip pat. Dagtys kabinamos ant lanko, palaipsniui ant jų liejamas šiltas bičių vaškas. Tai daroma tol, kol žvakės tampa norimo storio. Pašnekovė užsimena, kad tiek, kiek viena žvakė liejama, tokį laiko tarpą ji ir dega. Apytiksliai vienai trumpai žvakei išlieti reikia dvidešimties išlydyto vaško pylimų. „Trumpos žvakės išeina dailesnės, jas paprasčiau tokias grakščias suformuoti, kol vaškas pasiduoda, kol jis minkštas, jos dar yra kočiojamos. O štai ilgos jau gali būti šiek tiek nelygios, jas sudėtingiau išdailinti. Dar gaminame ir skobtines žvakes, jos yra vienos archajiškiausių. Iš tikro pačios žvakės nėra skobiamos – skobiamos joms skirtos formos. Anksčiau būdavo imami burokai, sėtiniai, ir išskobiamas jų vidus, į kurį būdavo supilamas šiltas vaškas arba avių lajus. Nepaisant to, kad mes kartais tokioms formoms panaudojame, pavyzdžiui, apelsinus, vis tiek šios žvakės gamybos principas išlieka archajiškas“, – sako Alma. Pasak pašnekovės, senieji žvakių liejikai kaip dagtį naudodavo lino siūlus, nes medvilnė buvo atvežtinė, brangi.
Archajiška žvakė
Moteris pasakoja, kad kai ėmė kauptis vis daugiau bičių vaško, reikėjo galvoti, ką su juo daryti. Vienu metu Kasperavičiams gimė mintis rekonstruoti senovinę žvakę. „Radome šios ypatingos žvakės piešinius, itin jais susidomėjome, tuomet važiavome į muziejus apžiūrėti dar išlikusias senovines archajiškas žvakes, kurios visoje Lietuvoje buvo gamintos iki Pirmo Pasaulinio karo. Atradome, kad Žemaitijoje šios žvakės išliko ilgiausiai ir buvo vyniojamos tvarkingai, o Dzūkijoje jos atrodė šiek tiek kitaip, būdavo vyniojamos chaotiškiau. Prieš trejus metus pirmas tokias pagaminome patys“, – pasakoja Alma. Įdomi žvakės išvaizda, kuri labiau primena į kamuoliuką susuktą žvakę, vertė Kasperavičius domėtis ja dar labiau. „Tokios žvakės ilgis – apie 1,3 m. Kodėl ši žvakė susukta į kamuolį? Priežastys yra praktinė. Būdavo liejamos ilgos žvakės, kažkur į spintą tokias būdavo sudėtinga padėti, todėl jos būdavo suvyniojamos į kamuoliuką. Toks kamuolys, kai prireikdavo, tiesiog būdavo atšildomas ant krosnies, ir žvakė ištiesinama tiek, kiek jos reikėdavo. Nukirpus reikiamą dalį, likusią palikdavo kamuoliuko pavidalo. Greičiausiai toks buvo laikymo būdas“, – sako Audrius Kasperavičius.
Pasak Almos Kasperavičienės, visada ir visur Lietuvoje šios žvakės būdavo gaminamos vasario antrą dieną, per Perkūno dieną. „Mes daug metų vasario antrąją buriame įvairias bendruomenes, bandome atgaivinti bendruomeniškos žvakės gamybos tradiciją“, – sako Alma. Pasak moters, vien tai, kad gamyba vyksta būtent šią dieną, lemia ypatingas šios žvakės galias. Ilgainiui atėjo dar ir tikėjimas, kad ši žvakė vasario antrąją turi būti pašventinta. Šios žvakės saugodavo sodybas nuo perkūnijos, kartu būdavo naudojamos visoms svarbiausioms apeigoms: gimus, tuokiantis, mirštant. Jos taip pat būdavo perduodamos iš kartos į kartą. „Vasario antrą gamintos žvakės liaudyje vadinamos grabnyčia, bet šis pavadinimas nesietinas su „grabu“ (karstu), labiau vis dėlto su griaustiniu (išvertus iš rusų kalbos „grom“). Tiesiog krikščionybė perėmė tą tradiciją, ir žvakės lig šiol šventinamos bažnyčiose vasario antrą dieną ir dažniausiai degamos tada, kai siaučia audra, bei tada, kai namuose yra žmogus prie mirties slenksčio“, – sako Audrius Kasperavičius.
Alma gamina dar vienas ypatingas žvakes, kurios vadinamos keturių namo kerčių žvakėmis. Vieną tokią žvakę sudaro keturios žvakės, susuktos į vieną. Tokia žvakė turi keturias dagtis. Šios žvakės kažkada buvo paplitusios aplink Aukštadvarį. Ištekančios jaunos mergaitės išsinešdavo jas į savo naujus namus.
Kodėl žvakė saugo?
„Kai pradėjome labiau domėtis žvakių gamyba ir apskritai rinkti žinias, kas ta žvakė yra mūsų tautos kultūroje, atradome, kad ji minima daug kur: tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, dainose, sakmėse, pasakose, tikėjimuose, burtuose. Aptikome ir įdomią mįslę: „Bitės liemuo, lino gelmuo, viršuje saulė teka.“ Joje nusakytas visas mūsų amato konceptas, idėja. Bitės kūnas – vaškas, kurio bitės nerenka, jos jį gamina. Gamtoje savaime augalai su bitėmis yra glaudžiai susiję, vieni be kitų negali, tad tas lino dagtis žvakės viduje irgi nėra šiaip sau“, – sako Alma.
Kodėl žvakė yra apsaugininkė, kaip ji galėjusi saugoti? Manoma, kad deganti žvakė saugo nuo velnio, nuo piktų gamtos jėgų ir teikia sielai šviesą jai išeinant. Pasak pašnekovų, apsauginę galią žvakė įgyja, nes savyje sujungia vabzdžio, augalo ir šviesos simbolius. „Tai – tokia šventa trejybė, kuri susijungia į ratą“, – sako Alma. Pasak moters, šioje vietoje jau turėtume pereiti į mitologiją, kas yra bitė, linas ir saulė. Šviesos bijo tamsa, saulė kartu yra ir šiluma, kurios reikia gyvybei. O štai linas mūsų tautosakoje siejamas su kančia, kurią iškęsti gali tik linas. Jo baidosi tiek velnias, tiek pati mirtis. Linas kartu – šventas augalas, saugantis mus, pridengiantis kūną. „Bitės mūsų sakmėse minimos, kaip pradžioje sukurtos velnio, Dievo išviliotos ir prijaukintos. Taip pat sakoma, kad ten, kur bitės – perkūnas netrenkia. O ir miršta tik žmonės, žalčiai ir bitės“, – sako Audrius Kasperavičius.
Tekstas ir nuotraukos – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. lapkričio mėnesio numeryje.
Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
