Borteliai: kaip suvaldyti kiemo gėlynus
Lietuviška sodyba nuo seno neįsivaizduojama be gėlyno, o dažniausiai – be kelių. Net miesto namų, prie kurių žemės – tik mažytis lopinėlis, kiemeliuose šeimininkės įsigudrina pasodinti bent kelias gėles, kad kvepėtų, būtų gražu, jauku ir miela. Todėl pokalbiai apie gėlynus labai gyvi, o jų įrengimo niuansai – neišsemiama tema. Mažai diskutuojamas, bet svarbus aspektas – kaip šiandien dažniausiai formuojami gėlyno kraštai. „Atskirti gėles nuo vejos būtina, kad pjovėjas – robotas ar žmogus – suprastų, kur ji baigiasi, ir gėlynas išlaikytų savo kontūrus“, – sako Arūnas Sūnilaitis, „Viržių medelyno“ savininkas, kraštovaizdžio dizaineris.
Lietuviška tradicija – gėlių darželiai
Lietuvaitėms gėlių darželiai nuo seno buvo be galo svarbūs. Gražinos Žumbakienės knygoje „Senieji Lietuvos gėlių darželiai“ kalbama ir apie jų „įrėminimą“ akmenėliais (dažnai baltintais), susmaigstytomis puslankiais arba išpintomis karklų vytelėmis, velėnomis, kampais sustatytomis plytomis. Tokiais gėlynais iki šiol galime gėrėtis Lietuvos etnografijos muziejuje, tačiau prie savo namų retas mėgina įveisti ką nors panašaus. „Teko ir dabar matyti ir akmenų, ir plytų, ir net dažytų padangų. Pastarosios, matyt, išliko nuo sovietmečio dėl mentaliteto ir skurdo – visuotinio deficito laikais sunku buvo rasti ką nors išskirtinio, o išsiskirti norėjosi“, – sako A. Sūnilaitis. Jo nuomone, šiandien net prie rąstinių namų, kaimo sodybų tokie gėlynų kraštų tvirtinimo variantai nėra populiarūs. „Ypač padangos, kurioms apskritai gėlyne – ne vieta. Jau ir tradicinius akmenų bortelius sudėtinga prižiūrėti – jų tarpuose puikiai auga piktžolės. Todėl žmonėms, norintiems puošnaus, prižiūrėto gėlyno, bet neturintiems daug laiko jo priežiūrai (tokių sodybų savininkų šiandien yra dauguma) jie nelabai tiks. Priešingu atveju teks keisti požiūrį ir palikti gėlyną gamtai, t. y. susitaikyti su piktžolėmis, augsiančiomis aplink akmenis, kaip su natūralios aplinkos dalimi. Galvoti – akmenys apauga žole, ir tai gerai“, – teigia kraštovaizdžio dizaineris.
Griovelis – pigiausias, bet estetiškas sprendimas
Vienas iš greičiausių vejos ir gėlyno atskyrimo būdų – griovelis. „Žolės kraštas apkapojamas, ir tarp vejos ir gėlyno suformuojamas griovelis. Paprasčiausia jį padaryti specialiu pusmėnulio formos kastuvėliu – tokių būna pirkti prekybos centruose. Griovelio gylis dažniausiai daromas kastuvėlio ilgio, o plotis – pagal poreikį, kaip kam gražu. Dažniausiai gėlynas formuojamas kiek aukščiau už veją. Pirma, jis neužmirks. Antra, taip bus gražiau ir griovelis nekris į akis“, – teigia A. Sūnilaitis. Jis primena, kad tokiu būdu įrėminant gėlyną negalima tiesti plėvėlės ar geotekstilės (jos kraštai matysis ir atrodys neestetiškai) – nuo piktžolių saugos tik storas mulčio sluoksnis. „Griovelį reikės atnaujinti pagal situaciją, gruntą, bet mažiausiai kartą per metus, – priduria specialistas. – Tai šio gėlyno atskyrimo būdo trūkumas. O privalumai – paprasta, pigu, lengva padaryti pačiam net ir neturint specialių žinių. Be to, užsimanius nesudėtinga gėlyną padidinti.“
Dar vieną griovelio trūkumą pastebės tik robotą vejapjovę naudojantys žmonės. Žolės pjovimą aplink gėlyną teks užbaigti trimeriu. Robotas neprivažiuos apie 20 cm iki krašto arba įstrigs griovelyje.
Giedrė Rymeikė
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2024 m. vasario mėnesio numeryje.
