Bulvės: ar visos vertingos, ar visas valgyti sveika?
Bulvėse krakmolo ir cukraus yra gerokai daugiau nei kitose daržovėse. Jos triskart kaloringesnės už kopūstus, dukart – už morkas, keturis kartus – už pomidorus. Šiose daržovėse gausu įvairių biologiškai aktyvių junginių, ypač kalio. Apskaičiuota, kad 200 g su lupenomis virtų bulvių yra žmogui reikalingas paros vitamino C kiekis. Gelsvi gumbai turtingesni karotino.
Bulvės skatina šlapimo išsiskyrimą, mažina raumenų spazmus, gydo širdies ir kraujagyslių ligas, netgi padeda nuo galvos skausmo. Sultys gerai valo organizmą, reguliuoja virškinimą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, stabdo vėmimą. Jos geriamos sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu (kai padidėjęs rūgštingumas), užkietėjus viduriams. Pakanka pusės stiklinės šviežių sulčių 2–3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Gerti jas reikia tuoj pat, laikyti – ne ilgiau kaip 10 minučių. Skoniui pagerinti bulvių sultis galima sumaišyti su spanguolių sultimis ar medumi. Prieš geriant reikia suplakti. Sergantys opalige bulvių sultis turėtų vartoti po dvi savaites du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Naudingas ir skystis, kuriame be druskos buvo virtos bulvės. Jo geriama po stiklinę prieš valgį. Tarkiais gydomi nudegimai, egzemos, nuospaudos ir kitos odos ligos, atgaivinama nušalusi oda. Kai nosis užsikimšusi, peršti gerklę, kamuoja kosulys, naudinga kvėpuoti tik ką išvirtų trinamų bulvių garais.
Ne visos bulvės valgomos
Būkite atsargūs – pažaliavusios, sudygusios, senos, suvytusios ar mechaniškai pažeistos bulvės kenksmingos. Jose susidaro žmogaus sveikatai pavojingi cheminių junginių alkaloidai. Ypač gausu glikoalkaloidų a-solanino ir a-čekonino. Šie toksiški junginiai formuojasi augimo metu. Kai vėlai kaupiama (susidarant žiediniams pumpurams ar per žydėjimą), dažnai pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Tuomet dalis gumbų formuojasi žemės paviršiuje, vėliau šviesoje nusidažo žaliai. Dalis bulvių gali pažaliuoti ir šviesiame sandėlyje. Tokias reikia storai lupti arba visai nevartoti maistui. Gyvuliams šis pašaras taip pat netinkamas. Glikoalkaloidų 100 g susikaupia nuo 2 iki 10 mg.
Gumbuose, ypač luobelėje ir akutėse, susidaro daugiau (iki 70 proc.) solanino. Pažaliavusiose ir dygstančiose bulvėse jo gali būti iki 0,5 proc., o daiguose net iki 5 proc. Daug solanino (iki 25 proc.) randama žaliosiose dalyse – lapuose, uogose. Ši medžiaga yra kartaus skonio. Kai gumbuose jos susidaro maždaug 0,01 proc., galima pajusti kartumą. Teigiama, jei solanino yra 200 mg/kg, bulvėmis galima apsinuodyti. Apsinuodijus gerklėje pasidaro kartu, ją peršti, pradeda pykinti, dusinti. Dideli solanino kiekiai ardo eritrocitus, slopina nervų sistemą, padažnėja širdies ritmas, gali kilti traukuliai. Nėra tiksliai nustatyta, ar verdant bulves jo sumažėja. Vieni toksikologai teigia, kad verdant ši medžiaga iš dalies skyla ir jos sumažėja 6–7 proc. Kiti tvirtina, esą 100 ºC temperatūra neturi poveikio. Iš tiesų solaninas suyra tik esant 170 ºC.
Tiesa, solaniną kaupia ne tik bulvės. Jo randama baklažanuose, žaliuose pomidoruose. Neprinokusių pomidorų vartoti nereikėtų, nes gali pakenkti virškinimui. Pomidorų lapuose, stiebuose, neprinokusiuose vaisiuose kaupiasi ir kiti glikoalkaloidai, kurie irgi saugo augalus nuo infekcijų, ypač nuo kolorado vabalų.
Kartais nusiperkame salstelėjusių bulvių. Jos šiek tiek pašalusios, krakmolas pradėjęs virsti cukrumi. Tokias valgyti galima. Saldumas sumažėja, kai gumbai kelias dienas ar savaitę pastovi šiltesnėje patalpoje.
Pixabay nuotr.
