Daržininkystė su šunimi
2017 m. 23 gegužės d.
Kaip suderinti sodininkystės malonumus ir šuns linksmybes sode? Paprasčiausia tai padaryti kompromisų keliu – stebint šuns elgesį ir prie jo pritaikant daržo / gėlynų išdėstymą. Ne mažiau svarbu aiškiai apibrėžti ribas, nustatyti zonas ir… nusiteikti netikėtumams.
Netrūksta sodybų šeimininkų, besibaiminančių šuns viešnagių darže ir dėl to vengiančių kurti norimus daržo plotus. Tiesa, šuo, o ypač jaunas, užėjęs į dailiai žaliuojančių kruopščiai susodintų daigų zoną nepraeis pro šalį pagerbdamas Jūsų triūsą, bet būtinai sujauks ar pertvarkys užtiktą purios žemės kvartalą.
Visų pirma, norintys ir gyvūnus, ir augalus auginti viename kieme turėtų šiek tiek atsipalaiduoti ir pakeisti požiūrį į geometriškai tikslų gėlyno ir išpuoselėto daržo planą. Nevertėtų graužtis vietoj gėlės aptikus išraustą duobę: verčiau žiedus surinkti ir pamerkti, o už šunį… pasidžiaugti, mat jis turėjo išties linksmą popietę. Be abejo, pagrindinis mūsų tikslas – perkelti jo popiečių linksmybes į tam skirtą zoną ir išsaugoti savo sodininkystės plotus nepaliestus.
Jei jūsų šuo supranta pagrindines komandas (sėdėti, eiti greta, sustoti ir pan.), būkite tikri – įmanoma išmokyti jį ir daugiau, nepaisant jo amžiaus. Sodo šeimininkams svarbiausia įteikti šunims, jog sodas – ne begalinė linksmybių oazė, o erdvė su savomis taisyklėmis ir ribomis, už kurių eiti draudžiama. Vis dėlto negalite daug reikalauti iš šuns, kuriam nesudarote sąlygų išlieti savo energiją: jei keturkojui stinga ilgų, tolimų pasivaikščiojimų, tikėtina, jog lakstymo, šokinėjimo, voliojimosi ir kasimo veikloms erdvę jis atras kieme.
Dovilė Ryla
Visą straipsnį rasite gegužės „Mano sodyba“ numeryje.
