Deginta mediena statyboje ir apdailoje

Naujųjų technologijų amžiuje medinis būstas nepraranda aktualumo. Tačiau medienai dėl struktūros ypatumų reikalinga tinkama apsauga, kuri pailgintų medžiagos tarnavimo laiką. Šiam tikslui naudojamos įvairios priemonės, apsaugančios medieną nuo pelėsių, mikroorganizmų ir vabzdžių. Dauguma jų nepasižymi ekologiškumu ir gali būti naudojamos tik atvirame ore. Deginta mediena – nekenksmingas ir ekologiškas medienos apsaugos būdas, pradėtas naudoti prieš daugelį metų. Unikalią medžio apdorojimo technologiją pirmieji pasauliui XVIII-ojo amžiaus pradžioje atskleidė japonai. Šiandien medienos apdorojimas ugnimi tampa populiaria technologijos sritimi.

Medienos deginimo technologijos istorinės ištakos

Deginta mediena nuo seno yra populiari daugelyje šalių, ir jos naudojimo geografinės ribos plečiasi. Medienos deginimo gimtine laikoma Japonija, kurioje nuo seno buvo naudojama japoniško kedro apdeginimo technologija. Medieną degindavo laužo liepsnoje, valydavo apanglėjimą, tepdavo aliejais – apdorotas paviršius įgaudavo tamsų sidabro atspalvį. Japonijoje ir šiandien deginta mediena plačiai naudojama įvairių objektų statyboje ir statinių vidaus apdailai. Nepaisant to, kad Japonija yra laikoma degintos medienos gimtine, šis medienos apdirbimo būdas buvo žinomas beveik visuose žemynuose nuo Antikos laikų, kai kartu su medienos impregnavimu karšta derva buvo naudojamas kaip vienas efektyviausių būdų apsaugoti medieną nuo vabzdžių ir puvimo. Taip yra dėl to, kad medžio struktūrinės savybės, veikiamos atviros ugnies, patiria tam tikrų pokyčių.

Medienos struktūriniai pokyčiai deginimo procese

Augant požieviniams sluoksniams, medienoje formuojasi naujos poros. Padidėjęs poringumas lemia vieną svarbiausių medienos savybių – jos higroskopiškumą, gebėjimą sugerti vandenį arba atiduoti jį pasikeitus aplinkos drėgmei. Kitas medienos bruožas – struktūros netolygumas dėl joje esančių polimerinių dervų ir kitų organinių komponentų. Šios medžiagos sudaro aplinką grybelių ir bakterijų dauginimuisi. Tačiau yra veiksmingų būdų, kaip sumažinti medienos jautrumą išorės poveikiui, vienas iš jų – medienos kaitinimas aukštoje, iki 300–400 °C temperatūroje. Šis procesas negalimas namų sąlygomis. Yra ir kitų būdų sumažinti polimerų darinius medienoje: medienos deginimo metu medienos pluoštai, užsikimšę degimo produktais, susiaurėja, ir tai pailgina medienos tarnavimo laiką.

Medienos apdorojimo ugnimi privalumai ir trūkumai

Pagrindinis privalumas – degintai medienai nebūtini impregnavimo antiseptikai, kurie nėra ekologiškai švarūs ir savo sudėtyje gali turėti toksiškų komponentų. Kitais medienos deginimo privalumais laikomi šie:

• galimybė būtinus darbus atlikti savo rankomis;
• darbams atlikti nėra būtina ypatinga patirtis ir sudėtingi ar brangūs įrankiai;
• deginta mediena atspari drėgmės poveikiui ir puvimui, taip pat pelėsių, mikroorganizmų, vabzdžių bei ultravioletinių spindulių poveikiui;
• deginta mediena įgyja aukštą priešgaisrinės apsaugos laipsnį – pakartotinas jos užsidegimas tampa sunkiai įmanomas;
• degintai medienai būdingas didelis higroskopiškumas;
• medienos apdorojimo ugnimi procesas yra ekonomiškas;
• deginta mediena pasižymi ilgaamžiškumu.

Prie deginimo darbų trūkumų galima priskirti didelį imlumą rankų darbui – kiekvieną apdeginamą medienos vienetą būtina visų pirma apdeginti, nuvalyti ir apdoroti, kol medienos faktūra atsiskleidžia savo nepakartojamu grožiu. Tačiau visus trūkumus atperka technologinio proceso paprastumas.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. liepos mėnesio numeryje.