Dūminės pirties palaima
2018 m. 10 liepos d.
Kartkartėmis vis sugrįžtame į „Vabalynę“, sveikos gyvensenos kaimo turizmo sodybą Šalčininkų rajone, netoli Turgelių. Jau rašėme apie lėtą ir tikrą sodybos gyvenimą bei vieną iš įdomiųjų jos pirčių – pirtį-jurtą. Šį kartą papasakosime apie juodąją arba dūminę pirtį, kurią šeimininkas pasistatė konsultuodamasis su Kultūros paveldo specialistais, remdamasis senoviniais liudijimais.
Pasak Egidijaus Žukausko, „Vabalynės“ sodybos šeimininko ir profesionalaus pirtininko, pirtis kartą per savaitę yra rekomenduojamas ritualas kiekvienam lietuviui. Dažnas klysta manydamas, kad į pirtį reikia eiti žiemą, kada šalta, – esą pirtis tiesiog yra gera vieta sušilti. Vis dėlto ne mažiau malonumo ir pirties teikiamos naudos žmogus gauna ne žiemą, o vasarą. „Kai veša visi augalai, jais būtinai reikia naudotis, o naudojantis – pasidžiaugti. Be to, vasarą pirtį reikia mažiau kūrenti“, – sako pirtininkas.
Kiek daug sutelpa vienoje pirtyje…
Norint patirti visą pirties teikiamą naudą, reikia eiti į gerą pirtį. Dešimt metų Egidijus svajojo pasistatyti tokią pirtį, kurią būtų galima drąsiai pavadinti gera. Galiausiai kilo mintis atsigręžti į senolių patirtį ir sumeistrauti etnografinę dūminę pirtį.
Dūminės pirtys arba pirtys–grybų džiovyklos buvo būdingos Šiaurės Dzūkijai. Jose dzūkai džiovindavo ne tik grybus, bet ir grūdus. Vasarą, po pirties, grybus čia nešdavo susmaigstytus ant medinių iešmų ar tiesiog išdėliotus ant grotelių. Krosnis tokioje pirtyje paprastai būdavo didelė, todėl išdžiovindavo patalpą iki ryto. „Kiekvieną rudenį patiriame grybavimo džiaugsmus. Mūsų dūminukė pateisina savo oficialų pavadinimą – pirtis–grybų džiovykla. Joje puikiai išdžiūsta mūsų sodyboje surinktas baravykų, raudonikių, lepšių ir kitų grybų derlius. Neįtikėtina, kaip kvepia pirtis, kurioje virš krūsnies išrikiuoti grybai! Dailiakepuriams išdžiūvus, einame į pirtį ir prausdamiesi kokį šlakelį džiovintų grybų nuoviro ant akmenų papilame dėl gurmaniškų kvapo potyrių“, – šypsodamasi pasakoja „Vabalynės“ šeimininkė, taip pat profesionali pirtininkė, Ramunė Žukauskienė.
Anksčiau tokiose pirtyse ir mėsa su lašiniais būdavo rūkoma, tačiau tai užtrukdavo ilgai, apie 17–15 valandų. Dūminės pirtys anksčiau buvo naudojamos ir gimdymams, ir krikštynoms, taip pat mirusiesiems nuprausti.
„Šioje pirtyje sudėta visa mūsų patirtis: nors ji statyta naujai, bet pagal senovinius liudijimus. Vėlesnės pirtys, kurios turėjo kaminus, jau buvo laikomos naujoviškomis, moderniomis, patogiomis. O štai dūminė pirtis – autentiška, tradicinė“, – sako Egidijus. „Vabalynės“ šeimininkas kviečia kuo dažniau eiti į tradicines lietuviškas pirtis ir „nepražūti“ dušuose. „Mes propaguojame sveikos gyvensenos pirtį, grąžiname žmones į autentiką, kad pajustų tik dūminei pirčiai būdingą kvapą ir garą, kad pereitų pirties procesą nuo peklos iki palaimos“, – šypsosi vyras.
Pasak Ramunės, dūminės pirties procedūrų gerumą lemia ir iškūrenimas. „Moteriška kompanija labai vertina mūsų padėjėjos moters nuoseklų (kai į pakurą dedama ne per daug malkų) iškūrenimą. Tuomet pirtelė būna ne per karšta, jos nereikia ilgai vėdinti, kad pirmasis užėjimas nebūtų „pekliškas“. O kūrendami vyrukai kartais perlenkia lazdą, tuomet per pirmus užėjimus nuo karščio „lenkiasi“ ausys“, – juokdamasi sako moteris.
Pasak pirtininkės, didžiausia palaima į pirtį ateiti kitą rytą po kūrenimo. Tuomet ten tvyro laumiškos pirties dvasia. Ant akmenų vandens pilti jau nebereikia, bet kūnas įšyla ir pradeda prakaituoti savaime, pagulėjus ant plauto apie 10–15 minučių. Štai tuomet būna pačios maloniausios vandens, muilo ar kosmetinės procedūros. Pasak moters, tokia aksominės šilumos pirtis tiktų ir gimdymams priimti.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį rasite žurnalo „Mano sodyba“ birželio numeryje.
