Duonkepės – maisto gamybos pirmtakės
Ilgėjančios dienos mums praneša, kad po truputį artėja šiltasis metų laikas. Galvodami apie šviesius vakarus ir šiltą orą, daugelis turbūt jau planuoja pasisėdėjimus gamtoje, prie laužo, ar poilsį ir maisto gamybą savo pavėsinėje. Kadangi žmonės mėgsta patiekalų įvairovę, visiems norams patenkinti siūlomi įvairūs maisto gaminimo prietaisai ir įrenginiai. Ne išimtis – ir įvairios paskirties atskiros maisto ruošimo krosnys ir jų kompleksai.
Pirmosios krosnys buvo panašios į atvirą židinį su keliomis sienomis, vėliau sienų daugėjo, atsirado ir pakurą dengiantis dangtis. Vėliau, išradus sudėtingesnes formas ir sprendimus, pavyzdžiui, idėją sienomis visiškai apgaubti pakuros modulį, pradėjo formuotis labiausiai atpažįstamos maisto gaminimo krosnys – duonkepė ir Pompėjaus krosnis. Norėdami kalbėti apie visas maisto gaminimo krosnis, pirmiausia turėtume apžvelgti būtent šias.
Duonkepė – senovinė rusiška krosnis
Mokslininkai, tyrinėjantys slaviškas krosnis, teigia, kad duonkepės prototipams yra daugiau nei keli tūkstančiai metų. Pirmą kartą ugnį žmogus įžiebė po molio skliautu dar akmens amžiuje. Rusijoje pirmosios skliautinės krosnys buvo pradėtos statyti jau X–XI amžiuje, tačiau dabar „tradicine“ laikomą formą jos įgavo tik XVIII amžiuje.
Senovinė rusiška duonkepė – ir Lietuvoje, senose trobose, neretai sutinkamas palikimas. Labiausiai jos atpažįstamos dėl savo dydžio ir gulto (duonkepės viršaus), ant kurio pasilipus galima atsigulti. Aplink tokias krosnis buvo sutelkta pagrindinė buitinė veikla, vykdavo šeimos šventės. Ji šildė ne tik namus, bet neretai tapdavo ir slėptuve nuo šalčio vištoms. Taip pat tai buvo pagrindinis maisto gamybos proceso šaltinis. Dažniausiai krosnis būdavo statoma su virykle. Gyvenant pastoviai, kūrenti duonkepę buvo naudingiau: tuomet ji tarnaudavo tarsi 24 valandas per parą veikianti orkaitė, kurioje arba gamini valgyti, arba šiltai laikai maistą ir neleidi jam atvėsti, nereikia pakartotinai kurti krosnies. Be to, ten buvo daug vietos, tad duonkepę buvo galima naudoti ir lanksčiau – ne tik maisto gamybai. Pavyzdžiui, laikymui šilto vandens, kuriuo, kai prisireikia, galima išmaudyti vaikus ar išskalbti rūbus, vėliau juos sukabinti ant krosnies ir džiovinti. Krosnis atlikdavo ir gydomąją funkciją – ji pasižymi natūralios kilmės šilumos spinduliuote, o išgulėjimas šilumoje gali padėti gydyti probleminius kūno taškus ar sumažinti skausmus. Gali nuskambėti keistai, kad duonkepėje buvo pakankamai vietos net ir kaitintis žmogui, bet yra žinoma, jog jaunos merginos, kurios bijojo „pirties nešvarumų“ (kadangi pirtys dažnai būdavo dūminės), mieliau prausėsi krosnyse. Juk gerai iškūrenta krosnies pakura yra švari ir neturi jokių nuosėdų.
Nuo senų senovės buvo tikima, kad krosnies garai gydo daugelį ligų. Mūsų protėviai iš pašildytos krosnies išgrėbdavo anglis ir pelenus, o paskui krosnyje ant kastuvų pasodindavo sergančius vaikus, kad jie sušiltų. Krosnies pelenai Rusijoje buvo nepakeičiamas tepalų ir nuovirų komponentas. Žinoma, kad prieš maudynes ištraukti pelenai niekur nedingdavo – jie buvo naudojami skalbimui. Tikras menas suprasti visapusišką didelės krosnies naudą bei žinoti, kaip tinkamai išnaudoti kiekvieną su ja susijusią subtilybę.
Kadangi tokia senovinė duonkepė buvo daugiafunkcė ir didelė, ją reikėjo įtalpinti į patalpų rėmus. Todėl, pradėjus statyti trobą, pirmiausia būdavo sprendžiama, kur ir kaip stovės krosnis, ir tik po to pagal ją būdavo išdėstomos likusios patalpos. Dėl jos masyvumo kilo ir posakis „Troboje pastatė trobelę“. Senosios duonkepės buvo statomos ant masyvaus rąstinio namo grindų, jų pamatas būdavo arba mūrinis, arba rąstinis. Pamatas buvo aukštesnis, tad susidarydavo savotiška malkinė / pakrosnis, kurioje buvo laikomi visi krosnies reikmenys: griebtuvai, žarstekliai, kastuvai, ližės duonai kepti. Taip pat, kaip minėjome, pakrosnyje būdavo sodinamos vištos, kad sušiltų ir geriau dėtų kiaušinius.
Tekstas ir nuotraukos – Luko Rimeikos, Mariaus Babraičio.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. kovo mėnesio numeryje.
