Džiaugsmą dovanojanti agurklė: auginimo ypatumai
Už agurklę dėkokime… arabams
Botanikų nuomone, ankstyvaisiais viduramžiais agurklę į Ispanijos pietus atgabeno karingieji arabai. Šių tautų gydytojai ją vadino džiaugsmo augalu ir skirdavo jį prakaitavimui sukelti. Iš Ispanijos mėlynžiedė pateko į vienuolynų sodus Prancūzijoje, vėliau į Vokietiją, Daniją ir kitas šalis.
Senovėje augalas vartotas širdžiai stiprinti, jis teikdavo drąsos, keldavo nuotaiką, išsklaidydavo melancholiją. Gladiatoriai jo šakelių nešdavosi eidami kautis. Matyt, ne veltui agurklių į ilgas keliones pasiimdavo ir kryžiuočiai. Keltai dėl drąsos gerdavo vyną su kvapniais lapeliais.
XVI amžiuje daržuose jas ėmė sėti valstiečiai. Tuo metu anglų žolininkai žiedų sirupu gydė lunatizmą, melancholiją, blogą nuotaiką. Dabar moksliškai įrodyta, kad šie augalai iš tiesų aktyvina smegenų žievės darbą ir skatina adrenalino gamybą, todėl padidėja tonusas.
XVII amžiuje agurklės ypač išpopuliarėjo Pietvakarių Europos šalyse, tačiau ne kaip prieskoniai, bet kaip daržovės.
Augink ir džiaukis
*Agurklės dauginamos sėklomis. Jų galima įsigyti prekybos centruose ir sėklų parduotuvėse.
*Šie augalai nereiklūs, nebijo šalnų. Sode jie žydi iki pat šalčių. Žiemą ir pavasariop galima auginti šiltnamyje arba namuose (ant palangės, vazonėliuose, vienas arba su kitais prieskoniniais augalais).
*Lauke agurklės sėjamos pasibaigus šalnoms. Daigai išretinami.
*Agurklės mėgsta saulėtą ar pusiau pavėsingą vietą ir lengvą, nerūgščią, drėgną ir derlingą dirvą, kurios pH 6,6. Ją būtina purenti, o karštą vasarą – laistyti.
*Šie augalai šakojasi, tampa vešlūs ir užima nemažai vietos, tad jiems reikia daugiau erdvės.
*Dirva purenama, drėkinama. Naudinga ją pamulčiuoti, kad neželtų piktžolės.
*Geriausia trąša yra kompostuotas mėšlas.
*Nors agurklės ir naudingos, patrauklios, bet neprižiūrimos greitai sulaukėja ir virsta įkyriomis piktžolėmis. Kad taip nenutiktų, neleiskite joms plisti.
