Gamtos, tylos ir gyvūnų terapija
Ar kada pasvajojote apie trumpą pabėgimą iš miesto į lietuvišką gamtą, supamą miškų ošimo, lengvo vėjelio šiurenimo ir tyros ramybės? Šiuo metu dėl sparčiai populiarėjančio vietinio kaimo turizmo kiekvienas, išsiilgęs idealios ramybės ir buvimo su savimi gamtoje, gali tai patirti bent kelioms dienoms išvykęs į nuošalią lietuvišką sodybą. Laikas čia sulėtėja, o aplink tvyranti tyla nuramina vidinį pasaulį.
Giedrė ir Aidonas Užubaliai kviečia tai patirti kiekvienam jų įkurtame ekologiniame ūkyje „Alantos žirgai“, kur miesto šurmulį į ramybės oazę iškeitė ir patys sodybos šeimininkai, o pagyvenę gamtos nuošaly ir įrengę namelius nusprendė pasidalinti šiuo ypatingu jausmu ir su kitais žmonėmis. Čia kiekvienas svečias gali pasijusti tarsi namuose, o didelėje sodybos teritorijoje gyvenantys poniai, arkliukai žemaitukai, Angus veislės karvutės ir daugelis kitų gyvūnų sukuria neįtikėtiną jaukumo jausmą. Tai – tarsi gamtos terapija, apie kurią ir prakalbo ūkio šeimininkė Giedrė, puoselėjanti šį gamtos kampelį jau dešimt metų.
„Antram gyvenimui“ prikelti seni daiktai tapo svarbiu akcentu
Šiame ūkyje yra trys gyvenamieji nameliai, kuriuose įrengti visi patogumai. Kiekviename iš jų yra visi patogiai buičiai reikalingi baldai ir arba pirtis, arba kubilas. Nors namai įrengti komfortiškai, tik įžengus į vidų galima pajusti senovinio interjero dvasią – nameliuose apstu autentiškų, ne vienerius metus ar net dešimtmečius skaičiuojančių baldų, paveikslų, interjero detalių. Nuo to šeimininkė ir pradėjo kelionę po Alantoje įkurtą ūkį bei aprodė pirmąjį, didžiausią namą.
„Šio namelio išskirtinumas yra pirtis: ji įrengta pagal išskirtinę periodinio kūrenimo technologiją, panašią į tą principą, pagal kurį veikdavo senosios lietuviškos dūminės pirtelės. Ją statė specialūs pirtininkai, vyras surado meistrus. Pirties krosnies plytos yra rankų darbo, joms šimtas metų. Pirtis yra periodinio kūrenimo, kūrenasi 8 valandas, tuomet išvalome krosnies pakurą, vandeniu nupilame įkaitintus akmenis ir paruošiame naudojimui. Čia sukrauta 200 kg akmenų, kurie kūrenimo metu įkaista ir ilgai išlaiko šilumą, todėl iškūrenus nebereikia papildomai kūrenti. Belieka mėgautis švelniu ir drėgnu karščiu, kuris yra valdomas užpilant norimą vandens kiekį ant akmenų. Taip pat paliekame svečiams įvairių pirčiai skirtų kvapų bei vantų – kiekvienas čia gali susikurti savo ritualą“, – apie sodyboje įrengtą pirtį pasakoja Giedrė.
Ne vienas šio namo akcentas atsivežtas iš senelių namų arba įsigytas iš sendaikčių pardavėjų. Taip šios išskirtinės detalės buvo „prikeltos“ antram gyvenimui ir puikiai pritaikytos sodyboje. „Šis namelis yra rąstinis. Durys atkeliavo kartu su pirmu aukštu, vienas pritaikėme pirmojo aukšto pertvarai, kitas – antrojo aukšto tualetų durims. Pirmas aukštas „atkeliavo“ iš netoli gyvenančių žmonių, kurie griovė savo namą: jį nusipirkome, pargabenome rąstus ir pasistatėme. Daug kas klausia, kas jį projektavo, – iš tiesų mes viską darėme patys. Kadangi sodyba prie tvenkinio, įsirengėme ir didelę terasą“, – dėsto šeimininkė. Paklausus, kodėl būtent šioje vietoje statytas pirmasis namelis, Giedrė atvirauja: „Pradžioje, gal apie dvejus metus, ieškojome sodybai vietos. Galvojome statyti kitoje pusėje – ten nuožulnesnis krantas. Tačiau kairysis krantas pasirodė tinkamesnis: pietinė pusė, be to, per langus matosi per šventes apšviečiami bažnyčios bokštai. Turime kubilą, jis didžiulis, skirtas tik šio namo svečiams, įrengtas terasoje ant tvenkinio kranto. Vidinės pertvaros šiame name taip pat pastatytos iš senų plytų. Daug ką stengiamės panaudoti antrą kartą. Senas daiktas sukelia kitokį jausmą.“
Tekstas – Silvijos Aksiutinaitės. Nuotraukos – Jovitos Uzdraitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2024 m. gegužės mėnesio numeryje.
