Garsi tyla, arba laimė stiklainyje
Devynerius metus Kaune, bute, pragyvenusi šeima štai jau šeštuosius skaičiuoja nuosavoje sodyboje. Simas prisimena, kad 2008 metais prasidėjus krizei iškilo dilema: arba rinktis emigraciją, arba keltis į kaimą ir bandyti daryti kažką patiems, kurti verslą. Pora metus ieškojo naujų šeimininkų senajam butui Kaune, o sodybą, kurioje dabar gyvena, nusipirko atsitiktinai. Iš pradžių šeima planavo kurtis visai netoli, gretimoje sodyboje, buvo jau ir kainą suderėję… Bet paskutinę akimirką šeimininkai susitarimą atšaukė, kadangi atsirado žmogus, pasiūlęs didesnę kainą. Šeimyna liko be nieko: lauke – pats žiemos vidurys, o jiems jau metas kraustytis iš parduoto buto. Lyg kažkas būtų slapčia padėjęs, netikėtai Šatkauskai pamatė naują skelbimą, kad greta parduodama kita sodyba. Ilgai nesvarstė, nes nelabai turėjo kur dėtis. „Labai juokinga buvo – mums viskas tiko. Įdomu tai, kad gali ilgai ieškoti, o ateina laikas – lyg ima ir nukrenta tau ant stalo“, – sako Simas.
Sodybos plotas – 3 ha. Sode auga daugiau kaip 130 senų vaismedžių. Šeima juos paveldėjo iš visame rajone nuo seno žinomo vaismedžių auginimo entuziasto. Tarybiniais laikais senasis šeimininkas sodinukus augindavo ir jais prekiaudavo. „Mūsų sode yra tokių obuolių, kurių kitur nepamatysi. Yra, pavyzdžiui, labai didelių sultingų obuolių, kurie kone nevalgomi. Jie, matyt, kažkokie sultiniai, skirti vyno gamybai. Visame sode vien senųjų kriaušių – 18,“ – sako šeimininkas
Ožkų karalystė
Beveik visas sodybos plotas yra sodas, apjuostas elektriniu piemeniu. Sode ganosi ožkos: tai – jų karalystė. „Jos ne tik žoles nušienauja, bet ir visus obuolius-krituolius suėda. Ožkos laisvos, jų pilna visur, nepamatysi tik nedideliame vidiniame kieme, prie namo,“ – sako Vida. Ožkų šeima kasmet augina skirtingą skaičių: kai lankėmės, jų buvo 25. Per žiemą ožkos nelaikomos: jaunimą superka pavasarį, šiltuoju sezonu paaugina, o rudenį – atsisveikina. Mėsą vartoja patys ir parduoda kitiems. Viskas dėl to, kad per žiemą ožkų neišlaikytų dėl maisto stygiaus, nes nelabai kur yra prisišienauti žiemai šieno. Vaismedžių šeimininkai ypatingai neprižiūri, negeni, mat nelabai turi tam laiko. Be to, negenimos obelys yra tankesnės ir veda smulkesnius vaisius, šiuo atveju tai – puiku, nes ožkos gali juos apžioti ir suvalgyti. „Kuo sodas netvarkingesnis – tuo ožkoms geriau: pilna krūmelių, ūgliukų, žemų šakų, kurias jos nuvalgo iki žmogaus ūgio. Visus obuolius sutvarko ožkos, nes visus juos joms atiduodame. Išeina, jog obuolius verčiame ne į sultis, o į mėsą“, – šypsodamasis Sako Simas.
Buvo momentas, kad šeima laikė net dvi karves, pirkdavo šieną iš ūkininkų, kurie susukdavo jį į rulonus ir parduodavo. Laikui bėgant, šienas pabrango, ir šeima, paskaičiavusi litro pieno savikainą, suprato, kad neapsimoka: pridėję tik kelis centus, jie galėjo nusipirkti skanaus pieno iš kaimynės ūkio, ką jau kalbėti apie laisvę ir neprisirišimą prie savo ūkio, prie karvių melžimo grafiko.
Tekstas ir nuotraukos – ČESLAVOS DEINAROVIČ.
Visą straipsnį rasite vasario „Mano sodyba“ numeryje.
