Gelbėjame namus nuo žvyninukų
Cukrinis žvyninukas, arba sidabrinė avižėlė, – šeriauodegių šeimos vabzdys, išplitęs po visą pasaulį. Šį vabzdį galime pamatyti visur, kur yra jo maisto – pelėsio, popieriaus, cukraus. Visi žino, kad pelėsis dauginasi ten, kur drėgna, tad vonia žvyninukui – išsvajota vietelė. Jei pelėsio vonioje nėra, tuomet jam tinka ir šiltas rūsys, virtuvė.
Kodėl žvyninukas laikomas kenkėju?
Daugelis žmonių žvyninukų tiesiog nepageidauja savo namuose, laiko juos kenkėjais. Pagrindinis žvyninuko maistas pelėsis namuose ne visada egzistuoja. Neradęs pelėsio, vabzdys ima misti mūsų spintelėse esančiais grūdiniais produktais (miltais), cukrumi, krakmolu, juos teršti savo išmatomis ir lervų išnaromis. Kartais žvyninukai sugadina knygas, jei jos laikomis per drėgnoje patalpoje. Tad labai svarbu versti knygų lapus švariais, nuo cukraus nelipniais pirštais. Žinoma atvejų, kai žvyninukai sugadino nuotraukas, senus dokumentus ir krakmolo turinčius audinius.
Žvyninukai visai nepavojingi žmogui bei namuose gyvenantiems augintiniams, jie nesikandžioja ir nėra kokios nors ligos pernešėjai. Tad jų draugija nors ir nemaloni, bet nepavojinga.
Įjungus šviesą – išsislapsto
Šis apie 10 mm ilgio vabzdys yra padengtas smulkiais sidabro spalvos žvyneliais, tikriausiai dėl to jam prilipo žvyninuko vardas. Manoma, kad žvyninukai atsirado atogrąžose, kadangi optimali temperatūra jiems gyvuoti yra 21–26 laipsniai šilumos ir 75–97 proc. oro drėgnumas. Gyventi jis gali ne tik vonios kambaryje, bet ir drėgname, šiltame rūsyje. Į namus žvyninukai paprastai atkeliauja iš sandėlių, kuriose laikomas drėgmės prisisunkęs tualetinis popierius. Jei sąlygos palankios, žvyninukas gali gyventi apie 8 metus.
Gamtoje šiuos vabzdžius galima pamatyti po nukritusiais lapais, tarp senų šaknų, po akmenimis ir t. t. Patalpose jie įsikuria panašiose vietose. Žvyninukas, patekęs į vonios kambarį, iš karto ieško tamsios, šiltos vietos ir ten pasislepia. Jei namuose sausa ir šviesu, žvyninukai ten negyvens. Šie vabzdžiai aktyviai veikia naktį, kai tamsu. Vos įjungus šviesą, iš karto pasislepia. Juda greitai, bet su nedidelėmis pertraukėlėmis.
Tekstas – Onos Daujotienės.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ gegužės numeryje.
