Geometrinis sodas – vizualinės tvarkos mylėtojui
Formuotus medžius dar vadina europietiškais. Nors medžių formavimas – ne vien europiečių užsiėmimas, bet tradiciniai Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Vokietijos parkai ir sodai tikrai neįsivaizduojami be topiarų – įvairiai karpytų medžių ar krūmų. „Kolonos, rutulio, stačiakampio, arkos formų medžiai šiandien Lietuvoje populiariausi, tačiau iš esmės juos formuojant fantazijai ribų nėra“, – sako Darius Krasko, kraštovaizdžio architektas, kraštovaizdžio projektus įgyvendinančios ir prižiūrinčios įmonės „Sodo linija“ vadovas.
Formuoti augalai. Mada ar klasika?
Formuoti augalai kraštovaizdžio dizaine vertinami dvejopai. Vieni juos laiko dabar įsigalinčia mada, o kiti sako, kad tai yra visada aktuali klasika. D. Krasko mano, kad abu teiginiai gali būti teisingi. Jo nuomone, formuotų augalų pirkimas, klientų noras naudoti juos savo aplinkoje keičiasi – galbūt tai galima laikyti mada. Kraštovaizdžio architektas teigia: „Želdynų mados laikui bėgant keičiasi, ir tai natūralu. Juk visas pasaulis keičiasi. Nuolat atsiranda naujų technologijų. Jos keičia architektūros, apšvietimo, inžinerinių sistemų pritaikymo ir augalų priežiūros galimybes. Keičiasi žmonių požiūris, vertybės, gyvenimo būdas ir norai. O sodas ir jo augalai prisitaiko prie visko – jis, kaip ir mūsų namai, atspindi tai, kuo gyvena savininkas. Situacijai pasikeitus, keičiasi ir želdynai, ir juose naudojami augalai, formuoti arba neformuoti. Tačiau pritarčiau ir teiginiui, kad būtent formuoti augalai yra tai, kam visada atsiras vietos bet kuriame sode ir kas ten atrodys puikiai.“ Jei formuotas augalas bus pasodintas tinkamoje vietoje, atliks savo funkciją, bus tinkamai prižiūrimas, jis niekada netaps nereikalingu ar neišeis iš mados.
Ištakos – Romos imperijoje
Kalbėdami apie formuotus augalus sode, mintyse pirmiausia piešiame išpuoselėtus prabangius Vakarų Europos didikų rūmų parkus arba romantika dvelkiančius angliškus sodus.
„Iš tiesų augalus formuoti pirmieji sumanė senovės romėnai arba bent jau tiek informacijos randama senuosiuose šaltiniuose“, – sako D. Krasko. Jis pasakoja, kad romėnų politikas Plinijus Jaunesnysis savo laiškuose aprašo vilą Umbrijos regione, įrengtą Toskanos stiliumi su sode augančiais kiparisais, iškarpytais taip, kad primintų gyvūnus. Po ugnikalnio pelenais žuvusio Pompėjos miesto turtuoliai iš savo namų vidiniuose kiemeliuose augusių augalų karpydavo labirintus, taisyklingas figūras, taip ribodami jų augimą ir derindami prie sodelių. „Taigi naujiena laikyti formuotų augalų nebeišeis. Nors ir sakoma, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, bet formuoti augalai, užmiršti žlugus Romos imperijai, buvo prisiminti tik IV amžiuje, Renesanso laikotarpiu ir nuo tada vienaip ar kitaip egzistuoja želdynuose“, – pasakoja kraštovaizdžio architektas. Jis sako, kad tada ir buvo sugalvotas terminas topiarai. Šis žodis kilo nuo lotynų kalbos topiari ‘sodininkas’. Ir teisingai – augalų formavimas taip įsivažiavo, kad sodininko be žirklių niekas nebegalėjo įsivaizduoti! „XVIII amžiaus pradžioje Anglijoje sodas laikytas neprižiūrėtu, jei jame buvo bent vienas natūralios formos krūmas“, – juokiasi D. Krasko. Augalai vaizduodavo ne tik geometrines figūras, bet ir gyvūnus, paukščius, laivus, žmones. Iš jų taip pat formuodavo tunelius, labirintus, obeliskus. Nenuostabu, kad tokia topiarų manija truko neilgai – to paties amžiaus gale buvo paskelbti pasenusiais, neskoningais, nemadingais ir naikinami. Tačiau po keliasdešimties metų jie sugrįžo kartu su iki šiol populiariais angliškais kotedžų sodais – ten mėgiamos gyvatvorės, lauko kambariai tiesiog prašosi žirklių!
Giedrė Rymeikė
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. gruodžio mėnesio numeryje.
