Gydomosios sodo gražuolių galios: naudingieji burnočiai
Soduose ir darželiuose randami dekoratyvūs, egzotiškos išvaizdos burnočiai ilgomis vyšninėmis žiedynų uodegomis ar šluotomis vieniems sodininkams vis dar kelia nuostabą, o štai kiti juos jau senokai įtraukė į tradicinių vienmečių gėlių sąrašą. Tačiau tikriausiai retas kuris žino: burnotis – ne tik išvaizdi darželio gėlė, bet ir itin sveikatai naudingas augalas. Didžiausi laurai atitenka jo subrandinamoms sėkloms.
Apie burnočių naudą
Atgijęs susidomėjimas burnočiais – išties ne veltui. Nors jie auginti nuo gilios senovės, ilgą laiką buvo išstumti iš žmonių kasdienybės į užmarštį. Vėliau vėl prasidėjęs burnočių atgimimas suteikė ir naujų žinių. Pasirodo, jie turi sveikatai naudingų savybių gerokai daugiau nei daugelis kitų augalų. Daugiausia medžiagų susikaupia sėklose, nors taip pat maistingos, daug naudos sveikatai teikia ir kitos dalys: lapai, stiebai, žiedai.
Burnočių sėklose vertingų maisto medžiagų yra gerokai daugiau nei kitų varpinių kultūrų sėklose, o pagal maistingumo vertę jos kartais net lyginamos su motinos pienu. Šiose sėklose yra žmogaus organizmui svarbiausių medžiagų: kalcio, geležies, kalio, fosforo, magnio ir mitybai ypač vertingos aminorūgšties lizino. Teigiama, kad burnočiai lėtina senėjimą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, padeda gydant skrandžio opas, bronchitą, tuberkuliozę ir daugelį kitų ligų. Tokia charakteristika skatina pasidomėti, kokia šių augalų auginimo situacija yra Lietuvoje ir kodėl jų dar nėra populiariausių kultūrų sąrašo viršuje?
Ne visų veislių augalai subrandina sėklas
Burnočius Lietuvoje ilgai tyrė profesorius, agrarinių mokslų daktaras Antanas Svirskis, 2007 metais išleidęs knygą „Burnočiai – pašaras, maistas, vaistas“. Jo teigimu, burnočiai Lietuvoje kaip gėlės jau auginami gana seniai, o štai mokslinių tyrimų pradžia turi konkrečią datą: „Nesikuklindamas teigiu, kad rimtesnis susidomėjimas burnočiais prasidėjo 1978 metais, kai gavau pirmąją sėklų kolekciją iš Leningrado augalininkystės instituto, o vėliau ir iš kitų šaltinių. Ištyriau per 100 veislių ir numerių. Dauguma buvo ilgos vegetacijos ir sėklų nesubrandindavo. Pavyko atrinkti per kelioliką ankstyviausių numerių, kurie ir mūsų agroklimato sąlygomis spėja subrandinti apie 1 t sėklų iš 1 ha. Sukūriau ir tris veisles: ‘Geltonukus’, ‘Raudonukus’ ir ‘Rausvukus’. Pastaroji jau prarasta, o kitas dar daugina keli sumanesni ūkininkai, nes man išėjus į pensiją institute neatsirado norinčių ir gebančių tęsti mano darbus. ‘Raudonukus’ sėkmingai daugina A. Peckus Alytaus rajone, o ‘Geltonukus’ – M. Smilgys Marijampolės rajone.“ Pasak pašnekovo, daug kas bandė auginti brangiai nusipirkę burnočių sveiko maisto parduotuvėse, tačiau jie sėklų nesubrandino.
Mokslininkas aiškina, kad maistui ir vaistams tinkamos įvairios rūšys ir net laukinis, piktžole virtęs Amaranthus retroflexus L. Burnočių aliejus iš tiesų yra vertingiausias iš visų aliejų ir tinka daugeliui ligų gydyti, o maistui ir vaistams vartojamos ne tik sėklos, bet ir lapai, žiedai.
Prof. A. Svirskis pabrėžia, kad iš visų augalų rūšių burnočiai, čijos ir bolivinės balandos išaugina vertingiausias sėklas. Retų sėklų entuziastams jis pateikia ir naudingų patarimų: „Sėklų galima įsigyti daugelyje sveiko maisto parduotuvių, bet jos labai brangios ir kainuoja nuo 6 iki 12 eurų už kilogramą. Lenkijoje ir Vokietijoje sėklos gerokai pigesnės. Reali burnočių sėklų kaina turėtų būti apie 4 eurai už kilogramą. Entuziastams siūlyčiau įsigyti burnočių ir bolivinių balandų sėklų, išaugintų Lenkijoje ar Čekijoje – nenusivilsite.“
Beje, jei mėgėjas sodininkas užsinorėtų pats užsiauginti burnočių sėklų, 50 g galėtų surinkti nuo vieno augalo. Mokslininkas yra atlikęs tokius pramoninio auginimo skaičiavimus: gaunant 1 t iš hektaro, pajamos būtų 4 000 eurų, t. y. ne mažiau kaip 10 t kviečių. Taigi, prof. A. Svirskio nuomone, yra nusikaltimas, kad vertingų augalų selekcija nerūpi šalies mokslui ir veislių tyrėjams.
Pamėginkite užsiauginti patys
Šių augalų galite užsiauginti ir savo sode. Parduotuvėse įsigysite šluotinio (A. paniculatus), trispalvio (A. tricolor), uodeguotojo (A. caudatus) ir žaliojo (A. viridis) burnočių sėklų. Visos rūšys yra ir dekoratyvios, ir tinkamos maistui.
*Į atvirą dirvą burnočius sėkite gegužės–birželio mėnesiais, kai pakankamai įšyla. Šiltnamiuose, inspektuose galima sėti kovą–balandį.
*Parinkite saulėtą vietą, sausoką dirvą.
*Kol sudygs ir ūgtelės daigeliai, dirvožemis neturi išdžiūti. Daigams paaugus iki 15 cm, laistymo rūpesčiai baigsis.
*Paaugusius burnočius išretinkite, tarp jų palikdami apie 30 cm tarpus.
*Jokiu būdu nenugnybkite viršūnės – prarasite didžiausią žiedų kekę.
*Jei burnočius auginate dėl lapų, juos skinkite, kol jauni.
*Sėklas nurinkite per kelis kartus, išpurtydami iš žiedynų. Galite prieš šalnas subrendusius žiedynus nukirpti ir išdžiovinti.
*Visus burnočius apdulkina vėjas. Yra ir savidulkių. Kartu auginamos kelios veislės lengvai kryžminasi. To išvengsite, jei augalus sodinsite 500 m atstumais.
Pixabay nuotr.
