Gyva jau šimtą keturiasdešimt metų: „Loebel 1881“
Vilos savininkai – Chlebinskų šeima.
Vilą turi nuo 2020 metų.
Vilos pastatymo metai – 1881.
Vilos pastato dydis – prieš restauraciją buvo 491 kv. m, po restauracijos, atvėrus balkonus, – 416 kv. m.
Restauravimo trukmė – metai.
Įdomiausias įvykis restauracijos metu: vila buvo labai apleista, būklė – avarinė, o į stogą buvo įaugęs klevas. Įdomu buvo ant sienų atrasti senus apdailos sluoksnius, vokiškus tapetus, jų buvo net 7 skirtingų rūšių. Po tapetais ant senų lentų buvo užklijuoti seni vokiški 1879–1883 metų laikraščiai, spausdinti dar gotikiniu šriftu. Dabar šių laikraščių dalys yra įrėmintos ir tapusios vilos interjero detale.
Įsimintiniausias svečias: viloje per 2 metus apsilankė daug svečių iš Lietuvos ir įvairių užsienio šalių (Vokietijos, Jungtinių Amerikos valstijų, Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Jungtinės karalystės, Belgijos, Latvijos ir kitų šalių). Visi atvykstantys svečiai skirtingi, tačiau visus žavi vilos „Loebel“ architektūra ir istorija.
XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Juodkrantė (vok. Schwarzort) buvo patraukli pasiturinčių Klaipėdos krašto gyventojų poilsio vieta. Tiesa, tuo metu šis nuostabus kraštas priklausė Vokietijai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmiausia žmonės čia mėgo leisti sekmadienius, o vėliau – ir atostogas. 1861 metais, įmonei „Stantien & Becker“ pradėjus gintaro kasybos darbus, susidomėjimas atostogomis čia dar labiau išaugo. Tai leido Juodkrantei tapti vienu populiariausiu ir prabangiausiu to meto kurortu: su promenadomis, šokių vakarais ir koncertais, ledainėmis ir restoranais bei, žinoma, asmeninėmis poilsio vilomis.
Anuomet vilos buvo statomos kaip pasiturinčių šeimų vasarnamiai prie jūros pagal individualius užsakymus. Pagrindinis susiekimas tuomet buvo garliaivai, kuriais atplaukę poilsiautojai leisdavo vasaras, lankydami koncertus, bendraudami, mėgaudamiesi saulės voniomis ir kvėpuodami gaiviu, jodo prisotintu oru. Todėl Juodkrantėje ėmė kurtis gydyklos. Kurortas taip pat turėjo ir savo gydytoją, o augant poilsiautojų skaičiui, augo ir apgyvendinimo pasiūla bei vietinių gyventojų skaičius.
Štai tokią Juodkrantę mena išlikę rašytiniai šaltiniai ir vilos, kurias dažnai aplenkiame jų nė nepamatydami, nes sovietinis apvalkalas vis dar slepia kai kurių grožį. Istorikai liūdnai sako, kad buvosi Juodkrantės didybė ir prabanga tikriausiai niekada nebegrįš, tačiau dėka sąmoningų žmonių, joje atgimsta praeityje garsėjusios vilos. Šį kartą kviečiame pasisvečiuoti Dominyko Chlebinsko su žmona Inga Gaižauskaite atkurtoje viloje „Leobel“, skaičiuojančioje 143 metus.
Prisiliesti prie istorijos
Dominykas sako, kad Juodkrantė jam visada buvo artima. Čia prabėgo jo žmonos vaikystės ir jaunystės vasaros. Gyvenimas 140 metų senumo istorinėje, vieno iš Juodkrantės įkūrėjų Eduardo Stellmacherio vasaros rezidencijoje kelia išties nepaprastą jausmą – leidžia persikelti ir pajusti tų laikų kurorto dvasią; juk Lietuvoje ne tiek daug istorinių, kultūros paveldo vilų. Todėl restauravęs vieną vilą šeimai šimtametėje sodyboje (vila „Maria“), Dominykas nusprendė suteikti galimybę XIX amžiaus pabaigos kurorto gyvenimo dvasią pajausti kiekvienam norinčiam. Taip prasidėjo istorija su vila „Loebel“, kuri šiandien jau pritaikyta XXI amžiaus poilsiautojo poreikiams. Restauruojant šią vilą, šeimininkui teko nemažai diskutuoti ir tartis su Kultūros paveldo departamento darbuotojais. Vilos Juodkrantės kurorte buvo statomos išskirtinai vasaros poilsiui, ir žiemą jose niekas negyveno, todėl statinių niekas nešiltino, o langų varčia buvo tik viena – dvigubų langų, tokių įprastų Lietuvos kaimo statyboje, čia nebuvo. „Apžiūrėję langus, neradome jokių žymių, kad kada nors čia būtų buvę antri langai. Langų rėmai ir palangės profiliuoti, o patys langai unikalūs tuo, kad jų staktose ir palangėse buvo padaryti grioveliai rasai surinkti“, – pasakoja Dominykas.
Tekstas – Silvijos Aksiutinaitės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2024 m. kovo mėnesio numeryje.
