Gyvenimas moliniame name – lyg ritualas
Kažkada Pavilnyje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, stovėjo senas močiutės sodo namukas, kuriame Olegas, būdamas vaikas, dažnai leisdavo savo dienas. Sodyboje lig šiol auga ąžuolas, kurį septynmetis Olegas pasodino pats. Užaugęs vyras pasirinko miestą ir iš pradžių visai negalvojo apie namą – jam jo tiesiog nereikėjo. Visų pirma, tuo laiku namas asocijavosi su didelėmis investicijomis, antra, su dideliu prisirišimu prie konkrečios vietos. Tąsyk geriausias pasirinkimas atrodė esąs būsto nuoma.
Statyti tik pačiam, tik sunkiai
Viskas kardinaliai pasikeitė, kai Olegas išvyko į Peru pasisemti dvasinės praktikos, patirti gilios meditacijos būseną. Tik tada vyras suprato, kad stokoja žemės elemento, nuolatos keliauja ir neturi savo nuolatinės vietos. Netrukus atėjo mintis, kad jei pats pasistatys namą, jei paskirs tam daug jėgų, sunkiai dirbs, būtent tai leis jam tarytum įsišaknyti, susikurti pastovumą. „Tikėjausi, kad fizinis darbas mane kažkiek užgrūdins, pasikeis mano charakteris, tapsiu pastovesnis. Taip ir įvyko“, – tvirtina Olegas.
Svarstydamas, kaip turėtų atrodyti namas, iš pradžių Olegas įsivaizdavo, kad jo namas tiesiog turės būti gražus, kad jame norėsis būti. Vyras nusprendė to grožio ieškosiantis ne jau esamuose pavyzdžiuose, ne internete, o gamtoje. „Apie pusę metų užtrukau, norėdamas namo krosnelę apipavidalinti gamtiniu motyvu. Stilizuotas medžio kamienas, į akmenis nueinančios šaknys – tai gamtos atkartojimas. Šiuo atveju nieko nedariau remdamasis žinojimu, planu – viskas gimė intuityviai, atsižvelgiant į situaciją. Jei kyla poreikis, problema, klausimas, jis lyg laukia sprendimo. Jei sprendimas ateina, jį įgyvendinu; jei ne, tęsiu kitus darbus ir laukiu, kol jis ateis. Kartais po kurio laiko supranti, kad vienas ar kitas sumanymas tebuvo tik bereikalinga ambicija“, – sako Olegas.
Česlava Deinarovič
Visą tekstą rasite birželio „Mano sodyba“ numeryje.
