Gyvenimas po ąžuolu

Pralėkę miško keliais, atsiduriame vienkiemyje, kur akis pirmiausia patraukia autentiškas, aukštaitiškas namas su gonkeliu, apsodintas gėlėmis. Senos pakrypusios langinės byloja apie jo ilgą amžių. Čia kadaise gyveno Malvinos seneliai, čia prabėgo jos vaikystė. Gimtosios vietos kvietė sugrįžti. Suaugusi ir sukūrusi šeimą, Malvina sugrįžo ten, kur kvietė širdis: į trobą po ąžuolu.

Grįžimas į vaikystės namus

Mus pasitinka jauna, graži, veikli moteris, vardu Malvina. Mintyse nusišypsau, kaip seniai girdėjau tokį retą ir gražų vardą – tikriausiai vaikystėje, dar iš savo močiutės. Todėl vedama smalsumo paklausiu šeimininkės, kas išrinko jai vardą? „Vardą man išrinko močiutė. Ji turėjo pažįstamą tokiu vardu, kuria labai žavėjosi. Šis vardas buvo gražus ir retas , todėl nusprendė ir mane taip pavadinti“, – šypsodamasi pasakoja Malvina. „Atsimenu, mokykloje, vienoje klasėje būdavo 2 Dovilės, 3 Ievos, todėl į jas kreipdavosi vos ne pavardėmis“, – šypsosi moteris. Neatsitiktinai gimus sūnui taip pat norėjosi suteikti jam net tik retesnį ir įdomesnį vardą, bet ir kitokią vaikystę.

Pačios Malvinos vaikystė prabėgo šiose vietoje, mat netoliese yra jos tėvų ūkis. Vyras Tadas taip pat kilęs iš šių kraštų, todėl jaunai šeimai šis vienkiemis – artimas ir savas. Anksčiau pora gyveno Vilniuje, tačiau laikui bėgant ir šeimai gausėjant abu pajuto, jog bute ėmė trūkti erdvės. „Turėjome šunį, katiną, vaiką – ilgainiui pajutome, kad netelpame, ir pradėjome svarstyti, ar įsigyti didesnį būstą Vilniuje, ar grįžti čia, į kaimą, ir suteikti vaikui kitokią – laisvės ir pažinimų kupiną – vaikystę“ – prisiminimais dalinasi moteris.

Malvina prisipažįsta, jog pradžioje, tik persikrausčius gyventi į kaimą, šeimai teko apsistoti senelių name. Pirmosios gyvenimo dienos senoje troboje buvo nelabai jaukios. „Namas senas, jame ilgai niekas negyveno, todėl visi šnaresiai, brazdesiai ir kiti garsai mums buvo svetimi ir nejaukūs“, – pasakoja moteris. Be to, pora suprato, kad persikeliant gyventi į kaimą, reikės keisti ir gyvenimo būdą, gal net darbus. Bet viskas išsisprendė puikiai – Malvinai pavyko suderinti galimybę dirbti nuotoliniu būdu, o vyrui lengvai pavyko susirasti naują darbą apylinkėse. „Ir su darželiais kaime žymiai paprasčiau, ir kamščių nėra“, – šypsosi Malvina. Pora vienbalsiai sako, kad gyventi vienkiemyje kiek liūdniau žiemos metu, tačiau netoliese yra didelių miestų, kuriuose galima susirasti pramogų. „Ir Vilnius šiais laikais nebėra toks nepasiekiamas, o vasarą čia labai gerai“, – šypsodamiesi pasakoja šeimininkai.

Dideli šeimos nariai

Persikėlus gyventi į vienkiemį su nemažu plotu ūkio paskirties žemės jaunai ir veikliai šeimai ėmė kirbėti mintys, kokia veikla joje užsiimti? Kadangi vyras jau anksčiau turėjo šiek tiek ūkininkavimo patirties, pora nusprendė pabandyti ūkininkauti dar kartą. Ilgokai pasvarstę, ką gi galėtų auginti, priėmė sprendimą laikyti Hailendų veislės karvytes. „Jos nereikalauja daug priežiūros ir visą žiemą gali būti lauke. Storas kailis apsaugo karves šaltuoju metų laiku, todėl žiemą joms visiškai komfortiška gyventi lauke“ –, dalinasi šeimininkai. Šiuo metu šeimininkai turi keturis šios veislės augintinius, o pavasarį tikisi sulaukti prieauglio. Jaunieji šeimininkai mielai augintų ir daugiau, tačiau tokiems augalotiems gyvūnams, kurie turi laisvi ganytis pievose tik aptverti elektriniu piemeniu, reikia nemažai vietos, todėl skubėti didinti jų skaičiaus kol kas nekyla ranka. Malvina, vesdama savo paskyrą viename iš socialinių tinklų apie šeimos gyvenimą kaime, sako dažnai sulaukianti klausimo, kada gi pora pjaus karvytes? Į šį klausimą moteris atsako retoriškai: „O jūs žudytumėte savo šeimos narius?“ Kiekvieną šį didelį šeimos narį šeimininkai pažįsta kaip individą, jie turi vardus, savo charakterius, mėgstamus skanėstus. Ta proga, norėdama mus artimiau supažindinti su šiais gyvūnais, šeimininkė paruošė pintinę obuolių ir morkų. Pradžioje buvo tikrai nejauku, tačiau Hailendų veislės karvės garsėja savo ramiu būdu, tad greitai prisipratinome. Augintinių šerti nebijo ir mažasis šeimininkas Faustas.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. gruodžio mėnesio numeryje.