Gyvenimas po liepomis
 |
Vis dėlto tai nereiškia, kad visos Lietuvos sodybos vienodos, jų skirtumai – vis kitokia medinė architektūra, interjerai, augalai gėlių darželiuose, gyventojų asmenybės (aišku, įskaitant ir keturkojus, nes kokia gi Micė leisis palyginama su tokio paties kailio kaimynų Kice?) ir, žinoma, istorijos, kurių vienos siekia jau tolimus laikus, o kitos tik dabar pradedamos kurti…
Tai štai žengiame pro dailaus medinio namelio, pūpsančio Ukmergės rajone, slenkstį, kur mus pasitinka Mykolas ir Ramunė. Abu – jau garbaus amžiaus, tačiau įtarti atėjusį pensinį laiką galėtum tik iš jų dokumentų, nes sieloje šie žmonės dar labai jauni. Kitaip iš kurgi tos ugnelės akyse, svajonės, ideali tvarka, palaikoma net pačiame atokiausiame tokios didžiulės sodybos kampelyje? Kaip ir turi būti – dėl šventos pusiausvyros, vienas jų yra lėtesnis, neprašytas į kalbas nesivelia, tačiau jo pačios entuziazmas per kraštus liejasi: štai ji atskuba mūsų pasitikti, sveikinasi, o štai jau veda, rodo ir greitakalbe žeria savo išmylėtos, iščiustytos sodybos istoriją – ir tą senąją, ir nūdienę. Tik spėk bėgti iš paskos, dairytis ir krautis į atmintį!
Kristina Bykovienė
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ spalio numeryje.
