Į lietuvių sodybas grįžta jaučiai

Jaučiai Jančių sodyboje atsirado Petro iniciatyva. Jaunas vyras pradėjo galvoti, kaip galima dirbti žemę natūraliai, be traktorių. Pasvarstęs nusprendė, kad tinkamiausi ūkyje būtų jaučiai: tai atitinka jų tikrąją paskirtį (ne maistui, o darbui). Žmona tai priėmė draugiškai, tėvams toks netradicinis sūnaus sprendimas buvo kiek menkiau suprantamas.
Šiandienos kaime jautis – retas galvijas, nors prieš kelis šimtus metų jis buvo pagrindinis darbinis gyvulys. Jaučiai ardavo, akėdavo žemę, traukdavo sunkius krovinius, o arklius kinkydavo tik tolimesnėms kelionėms ar karui. Dabartinius augintinius sodybos šeimininkas rinkosi labai atsakingai: domėjosi jaučių veislėmis, jų priežiūra, fizinėmis savybėmis. Neilgai trukus Antalksnėje atsirado pačių seniausių veislių palikuonys: Balai – Lietuvos baltnugarių veislės buliuką – parsivežė iš Baisogaloje esančio gyvulininkystės instituto (juos auginančių ūkininkų liko labai mažai), o Lietuvos šėmųjų Kaną pavyko rasti pas ūkininką. Tai – tokia archaika, toks spalvų grožis! Ūkininkas pasidžiaugė, kad šiedu gerai prisitaiko, yra atsparūs ligoms, stiprūs. Ir kaina buvo prieinama: už mėnesio jauniklius anuomet sumokėjo po 500 litų, tiek, kiek mokama priduodant mėsai, be jokio priedo už veislę.
Nors veislės – lietuviškos, tačiau vardai – indiški. Balai išvertus iš sanskrito kalbos reiškia stiprus, drūtas, o žodis Kana nurodo gyvulį esant tamsios spalvos.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ lapkričio numeryje.