Iš daržininko užrašų…

Jau ilgiau užtrunkame darže – prasideda sėjos ir sodinimo laikotarpis. Piktžolės, vis drąsiau įsitvirtindamos lysvėse, įspėja, kad laukia atkakli kova su jomis. Atbudus gamtai, ir žaladariai sujudo, teks atidžiai stebėti daigus, laiku suteikti pagalbą.

Kada sodinti svogūnus?

Daržininkų nuomonės išsiskiria. Vieni ištikimai svogūnus sodina per Stanislovą (05.08), kiti, atsižvelgdami į šiltėjantį klimatą, šį darbą patiki šv. Jurgiui (04.23). Šios daržovės nebijo šaltesnės žemės ir, kol pakanka drėgmės, greičiau, geriau įsišaknija. Jeigu sklypas aukštumoje ir pradžiūvęs, svogūnus drąsiai galime sodinti balandžio pabaigoje. Šlapioje dirvoje tai atidėkime iki gegužės pradžios.

Pastebėjimas. Ankstyvesniam sodinimui renkamės vidutinės kategorijos 14–21 mm aukščio sėjinukus, nes 8–14 mm skersmens gumbelius galime supūdyti, o žydėjimui didesnės įtakos turi netinkamas jų laikymas.

Sodiname vasarinius česnakus

Parenkama atvira, saulėta vieta, puri, daug organinių medžiagų turinti dirva. Nereikia pamiršti, kad česnakai jautrūs dirvos rūgštingumui. Jeigu lysvės nebuvo paruoštos iš rudens, tai dabar įterpiama perpuvusio mėšlo arba komposto. Česnakus tinka auginti po agurkų, kopūstų, šakniavaisinių daržovių, geri priešsėliai ir ankštinės daržovės.

Vasarinių česnakų derlingumui įtakos turi sodinimo laikas. Kai tik galima įeiti į dirvą ir iki balandžio 10 dienos jie jau turėtų būti pasodinti. Susivėlinus lėčiau šaknijasi skiltelės, mažėja derlingumas. Į dirvą česnakai sodinami, atsižvelgiant į dydį ir dirvos tipą, 2–4,5 cm gylyje. Per giliai esančios skiltelės ilgiau dygsta. Prieš sodinimą jos parą mirkomos 0,5% kalio permanganato tirpale.

Dygstantys ir sudygę česnakai tręšiami azoto trąšomis. Paaugusius juos tinka purkšti kompleksinėmis mikroelementų turinčiomis trąšomis per lapus.

Nepamirškime pasisėti žirnių

Lysvės turėjo būti paruoštos rudenį arba dabar dirvą supurename iki 5–6 cm gylio, patręšiame kompostu. Žirniams tinka beveik visi dirvožemiai, išskyrus rūgščius. Jie nemėgsta ir aukšto gruntinio vandens. Geriausias priešsėlis ‒ kopūstai, moliūgai, bulvės, pomidorai. Nors žirniai ir nebijo šalčio, bet dirva 4–6 cm gylyje turi būti įšilusi iki 8 ^oC, nes šaltoje gali supūti. Sėklos beriamos į griovelius 3–6 cm gylyje. Tarp jų paliekami 5–6 cm, o tarp eilių ‒ 15–20 cm atstumai. Daigai atsparūs ir ištveria –6^o C šaltį, bet reikėtų lysves pridengti daržo danga – taip apsaugosime ne tik nuo šalnų, bet ir nuo paukščių.

Žirniai vartojami švieži, tinka garnyrams, sriuboms. Saldžiųjų veislių žirnelių dedama ir į žaliuosius kokteilius. Šaldyti nepraranda savo naudingų savybių. Šios daržovės turtingos baltymų, vitaminų C, K, B₆. Jose esantis cholinas gerina atmintį, stabdo plaukų slinkimą, mažina riebalų kaupimasi kepenyse, saugo nuo aterosklerozės, o inozinas skatina virškinimo trakto veiklą, stiprina ištvermę, dalyvauja nervų sistemos veikloje.

Baltasparniai – daigyklų ir šiltnamių siaubas

Baltasparnių gali priskristi pro atvirus langus ar prisiveisti per užkrėstą substratą. Tai beveik nepastebimi iki 1,5 mm ilgio vabzdžiai, bet kai jų daug ‒ gali pridaryti nemažai žalos. Kol skraido vienas kitas vanzdys, pabandykime naudoti nei žmogui, nei gamtai nekenksmingas ekologiškas gaudykles, purkšti tabako, česnakų užpilais su kalio muilu ,,Žaliasis“ (imamas 1 l užpilo ir 2–3 šaukštai skysto muilo). Esant ištisoms baltasparnių kolonijoms, teks purkšti insekticidais.

Stebėkime augančius daigus

Lapų, stiebų spalva įspėja apie trąšų trūkumą, perlaistymą, ligas.

Pamėlynuoti koteliai gali būti dėl šilumos trūkumo pradėjus grūdinti, kitu atveju – dėl fosforo trūkumo. Tada daigai nustoja augti, nors pakanka šviesos ir šilumos.

Pageltę apatiniai lapai įspėja, kad daigai perlaistyti arba, jei indeliai maži, trūksta maisto medžiagų.

Šviesiai žalia lapų spalva – signalas, kad trūksta azoto trąšų ir reikia patręšti amonio salietra.

Margi ir pašviesėję lapai, gelstantys tarpugysliai – magnio trūkumas. Augalams pagelbėsime patręšdami per lapus magnio sulfato tirpalu (50 g / 10 l vandens).