Įsiklausykime į augalų kalbą
Pažindami laukų, pievų ar miškų augalus, net ir daržo piktžoles galime beveik tiksliai nuspėti orus, lengvai orientuotis laike, žinoti, kada ateis pavasaris, vasara ar žiema. Taip yra todėl, kad gamta gyvena savo ritmu, kuris mažai keičiasi. Reiškiniai vyksta vienas po kito, kartais tuo pat metu. Tad anksčiau įvykusį sezoninį reiškinį galima laikyti indikatoriumi po jo vykstančių reiškinių laikui nuspėti.
Pagal gamtoje vykstančią kaitą sudaromi įvairūs daržininko, sodininko, gėlininko, bitininko, miškininko, netgi augalų žiedadulkių sklidimo (sveikatos) kalendoriai, kuriami žydintys laikrodžiai.
Pavyzdžiui, žiedai ir šalnos. Augalų žiedai kasmet pasako, kada laukti šalnų. Mat jos Lietuvoje kartojasi dėsningai. Pirmos būna pradėjus žydėti riešutiniams lazdynams, baltalksniams, šalpusniams, antros – žydint paprastiems klevams, sužaliavus ievoms, trečios – pabalus ievoms, įpusėjus pavasariui. Kartu su ievomis dažniausiai ima žydėti sodai. Tada šalnų būna tik žemesnėse vietose, ir jos pakenkia ne kiekvienais metais.
Pavojingiausios yra vėlyvosios šalnos – žydint alyvoms, šermukšniams, pakalnutėms. Jos kartojasi iki žieminių rugių žydėjimo. Šios šalnos retos, būna kas 10–12 metų. Ežeruose ir lėtai tekančiose upėse ar dekoratyviniuose sodo baseinuose išsiskleidęs baltosios ar spalvotosios vandens lelijos žiedas skelbia pavasarinių šalnų pabaigą.
