• gegužės 2 d., Ketvirtadienis

Ištvermingosios gebenės

Iš senovės graikų žodžio λιξ, reiškiančio vijas ar spiralę, kilo lotyniškasis helix, davęs pradžią daugeliui kitų įvairių kalbų žodžių, tapęs vienos sraigių genties vardu. Iš jo atsirado ir gebenės lipikės lotyniško rūšies vardo (Hedera helix L.) epitetas. Jis gražus, bet netikslus – gebenių stiebai nesiveja kaip, pavyzdžiui, vijoklinių sausmedžių. Tai lianos (taip vadinami augalai, turintys sumedėjusius netvirtus stiebus, kurie be atramų negali kilti vertikaliai), bet ne vijoklinės, o laipiojančios. Gebenės kyla į viršų prisitvirtindamos orinėmis šaknelėmis su siurbtukais galuose. Jei atramų nėra, jos driekiasi žeme ir greitai išleidžia daugybę tikrų šaknų, kurios įsitvirtina dirvoje.

Puikios alpinistės

Gebenės yra visžalės lianos, paplitusios Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Iš maždaug dešimties rūšių viena – gebenė lipikė – savaime auga ir Lietuvoje, bet reta. Pas mus ji išauga iki kelių, kartais net keliolikos metrų ilgio. Medžių kamienais ar sienomis, tvoromis augalas gali pakilti į kelių metrų aukštį, bet šaltomis žiemomis neretai nušąla sulig sniego danga.
Tinkamomis sąlygomis gebenės lipikės tankiu kilimu uždengia nemažus plotus. Šiltesnio klimato šalyse jos dažnai žydi ir dera, bet Lietuvoje – labai retai. Žiedai smulkūs, žalsvi, sudaro skėčio pavidalo žiedynus, žydi rudenį. Uogos rutuliškos, apie 1 cm skersmens, melsvai juodos. Jas mielai lesa paukščiai, o žmogui ir kitiems žinduoliams nuodingos, bet dėl aitraus skonio norinčių paragauti beveik nepasitaiko. Tiek oficialiojoje, tiek liaudies medicinoje lapai ir uogos vartojami vaistams, bet savarankiškai gydytis gebenių preparatais nepatartina.

Labai vertinamos dėl nereiklumo

Želdynuose ir patalpose auginamos dešimčių veislių gebenės įvairių formų ir spalvų lapais. Nors vešliau jos auga pusiau pavėsyje, derlingoje drėgnokoje dirvoje, kurį laiką puikiai ištveria ir saulės atokaitą, ir sausras, ir maisto medžiagų trūkumą, tik nepakenčia užmirkusios ir suplūktos dirvos. Šios lianos labai vertinamos dėl nereiklumo: jos gali augti apytamsėse, skersvėjų košiamose patalpose, retai ir nereguliariai laistomos.
Gebenės lengvai dauginamos auginiais, atlankomis, o žeme besidriekiantys stiebai dažnai įsišaknija, tereikia sukarpyti ir iškasti. Lauke geromis sąlygomis augančius augalus reikia prižiūrėti, kad „nepabėgtų“ ne tik į savo, bet ir į kaimynų daržą ar gėlyną. Laimei, natūraliai pas mus jie neplinta taip, kad keltų pavojų kitiems augalams. O štai Šiaurės Amerikoje gebenės sudaro tokius sąžalynus, kad išnyksta savaiminė augalija, netgi medžiai. Ten net atsirado terminas gebenių dykuma, apibūdinantis vietą, kur nebeauga niekas, išskyrus šias ištvermingas lianas.
Gebenėmis tinka apželdinti šlaitus, patvorius, laiptų atramas ir pakraščius, žemas tvoreles. Patogu jas auginti ir po medžiais ar tarp didesnių augalų, kur sunku šienauti arba dėl šviesos trūkumo neželia žolė. Iš vazonuose auginamų gebenių tiek lauke, tiek kambaryje galima kurti įvairias kompozicijas, apauginti jomis iš medžio vytelių išpintas formas ir taip sukurti gyvas „skulptūras“.

Dar viena Lietuvoje neblogai auganti rūšis – kolchidinė gebenė (Hedera colchica (K. Koch.) Gibb.). Ji kiek jautresnė šalčiui, bet sparčiai auga ir dideliais pusapvaliais neskiautėtais lapais greitai užkloja nemažus plotus. Auginimo sąlygos ir dauginimas – kaip gebenės lipikės, tik sodinant reikėtų parinkti kuo šiltesnę, pavėsingą, nuo žvarbių vėjų apsaugotą vietą, o žiemai verta truputį pridengti.

 


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus

Šiandien

Populiariausi straipsniai

Baumera

Sekite mus

e-seklos

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Kaip gaunate „Sodo spalvas“?

Įvykių kalendorius