Kai pavyksta išlaisvinti kūrybą ir vaizduotę
„Vieta kūrybai ir vaizduotei išlaisvinti“ – taip savo sodą apibūdina anglų ir italų kalbos mokytoja Aida Lukoševičienė. Gėlyno fėja socialiniuose tinkluose pasivadinusi dviejų vaikų mama prieš dvejus metus paliko darbą mokykloje, tapo laisvai samdoma mokytoja ir kūrėja. Jos parengta edukacinė programa mergaitėms „Flower Fairy“, jungianti sodininkystę, užsienio kalbų mokymąsi ir kūrybą, jau sulaukė pasisekimo gimtajame Panevėžyje. Tai, kad sode sukasi meniškos sielos moteris, išduoda daug detalių, tačiau apie viską – iš jos pačios.
Nepretenzinga, jauku, gyva – tokie epitetai suskamba galvoje apsilankius Jūsų sode. Kaip manote, ką apie žmogų gali papasakoti jo sodas?
Apie žmogų jis gali pasakyti beveik viską: nusakyti charakterį, gyvenimo būdą, skonį, kokiomis šalimis žavisi, ką vertina – praktiškumą ar estetiką, kiek laiko skiria sodui. Labai mėgstu lankytis soduose, namų kiemuose, sodybose ir iškart suprantu, ar žmogus kuria aplinką akims, ar labiau skrandžiui, aktyviam laisvalaikiui ar ramiam poilsiui, vadovaujasi profesionalų patarimais ar eksperimentuoja pats. Pedantiškai išpuoselėti sodai rodo begalinį žmonių darbštumą, iš jų semiuosi motyvacijos, tačiau širdžiai artimesni džiungles primenantys originalūs.
Kokiais principais vadovaujatės kurdama savo gėlyną?
Mūsų sklypas nėra didelis – 9 a. Tad teko iškart susitaikyti, kad visko, apie ką svajoju, įgyvendinti nepavyks. Pagrindiniai principai yra dekoratyvumas, Provanso stiliaus detalės, senovinės lietuviškos gėlės ir būtinai kažkas netikėto, kitokio, pavyzdžiui, cementinis gėlyno takelis su šeimos narių rankų įspaudais ir šuniuko pėdutėmis, gėlėmis ištapytos malkinės durys ar už medžių besislepiančios pasakų būtybės, baltos arkos ir suoliukai.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado sodininkystė? Kur semiatės žinių?
Prieš 7 metus įvyko didžiulė, nuostabi gyvenimo permaina – tapau mama ir sodininke. 2016 metų liepos 15 dieną su vyru Egidijumi ir 6 mėnesių sūneliu atsikraustėme į nuosavą namą Panevėžio pakraštyje. Daugybę metų gyvenę butuose, ėmėme entuziastingai kurti aplinką, kurioje galėtume ilsėtis, mėgautis augalija ir metų laikais. Prieš mus gyvenę puikūs žmonės paliko nemažai augalų, vaismedžių, krūmelių. Jų namą ir sodą įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio, gal dėl to čia tokia gera aura. Būtent namo šeimininkė Danutė man ir padovanojo savo didžiulę „Sodo spalvų“ kolekciją. Iš šių žurnalų išmokau viską, ką šiandien žinau. Būdama motinystės atostogose perskaičiau kiekvieną puslapį, įsidėmėjau augalų pavadinimus, supratau, kad užsikrėčiau sodininkystės aistra, tad pradėjau žinias taikyti praktiškai. Aišku, padarėme ir klaidų, nepraktiškų sprendimų, tačiau šiandien labai džiaugiamės rezultatu: 7 metų sūnus ir 5 metų dukrytė auga apsupti žalumos, spalvingų gėlių ir drugelių.
Paulina Petrauskaitė
Aidos Lukoševičienės nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. rugsėjo mėnesio numeryje.
