Kas žinoma apie azijines kriaušes?
Gal teko girdėti apie obuolio ir kriaušės hibridą? Atskleisime paslaptį – toks augalas neegzistuoja. Kai kas man paantrins – kalba eina apie azijines kriaušes – ir dar pridės lotynišką pavadinimą Pyrus pyrifoliа. Lietuvos Respublikos terminų bankas tvirtina, kad P. pyrifolia var. culta yra japoninės kriaušės naminis varietetas. Vadinasi, P. pyrifoliа derėtų vadinti japonine kriauše? Na, nesinori. Nors azijinė kriaušė nėra teiktinas rūšies pavadinimas, bet šioje apžvalgoje taip šiuos vaismedžius ir vadinsime nenorėdami įžeisti nei kinų, nei korėjiečių selekcininkų ir augintojų.
Azijinių kriaušių kilmė
Azijinė kriaušė yra kiek neįprastas vaisius mūsų šalyje, bet Azijos rytuose auginama jau daug šimtmečių. Vieni ją vadina kiniška kriauše, kiti japoniška, tačiau iš tiesų ši kultūra vienodai vystėsi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Šiandien žinomi tūkstančiai azijinių kriaušių veislių, kurios skiriasi forma, spalva ir skoniu.
Kai kas teigia, kad azijinės kriaušės yra gana atsparios šalčiams: dauguma gali atlaikyti iki –30 °C. Ne visi augintojai su tuo sutinka – šaltesnėmis žiemomis jos apšąla, tad prieš sodinant reikia atidžiai parinkti vietą.
Pagal vaisių formą azijinės kriaušės skirstomos į dvi grupes. Vienų vaisiai yra apvalios obuolio formos, kitų – įprastos kriaušės. Japoniškos veislės (‘Chojuro’, ‘Kosui’, ‘Hosui’, ‘Imamuraaki’, ‘Nijisseiki’, ‘Niitaka’, ‘Okusankichi’ ir kt.) turi apvalius vaisius. Daugumos kiniškų veislių (‘Hwa-hong’, ‘Shen-li’, ‘Tsu-li’, ‘Ya-li’ ir kt.) vaisiai yra kriaušės formos, kuri mums geriau žinoma.
Korėjos selekcininkai dėmesį sutelkė į vaisių dydį ir išvedė veisles, kurių jie sveria nuo 500 g iki 1 kg ir daugiau (‘Hwangkeum’, ‘Bong-ri’, ‘Daen-Bae’, ‘Ri-Rang’, ‘Olympia’, ‘New Century’ ir kt.). Vis dėlto daugeliu atvejų Japonija yra pranašesnė. Japoniškos veislės labiausiai paplitusios ir kultivuojamos pasaulyje. Patys japonai jas skiria į dvi grupes. Dauguma priklauso pirmajai grupei (Akanashi). Jų vaisiai būna nuo rudai žalios iki rudos ar vario spalvos ir dažniausiai kieta odele. Antrosios grupės (Aonashi) kriaušės yra geltonai žalios, paprastai lygia odele.
Ekspertai mano, kad azijinės kriaušės Japonijoje augo jau I amžiuje. Pirmą kartą jos paminėtos VIII amžiaus senovės tekstuose. Vaisiai buvo auginami namų soduose, mažuose ūkiuose ir, laikui bėgant, vaismedžiai selektyviai veisiami, siekiant pagerinti atsparumą ligoms. Intensyvus kriaušių auginimas prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, kai ‘Nijisseiki’ ir ‘Chojuro’ buvo identifikuotos kaip atsitiktiniai sėjinukai. XX amžiaus pradžioje šios veislės įkvėpė tyrėjus išvesti naujas veisles, o beveik visos egzistuojančios šiuolaikinės Azijos kriaušių veislės yra ‘Nijisseiki’ palikuonys.
Violeta Gražutienė
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. rugsėjo mėnesio numeryje.
