Kasdienybės idilė Šventos kaime
Kas žino, ar Šventos kaime žmonės apdovanoti stipresne dieviška malone? Tačiau mums, trumpalaikiams svečiams, čia išties buvo lemta pajusti kone mistinį minčių virsmą. Vykome į nuošalią vietovę pasikalbėti su avių augintoja, o pakeliui namo suglumusios savęs klausėme: kas gi ji, toji svetingai namų duris atvėrusi Monika Šimonėlė? Avių ir ožkų augintoja, kinologė, menininkė ar… Šventos kaimo „šamanė“, gyvūnų užkalbėtoja?
Gerą pusdienį pabuvojus svečiuose pas Moniką ir Regimantą Šimonėlius, gali prireikti iš naujo permąstyti miesto-kaimo, žmogaus-gamtos ryšius. Paragavus kaimiškų gėrybių, pakvėpavus grynu oru, pakedenus avies šoną, užsiropštus ant mitraus žemaituko, nesunku užsimiršti, kad kažkur egzistuoja „reikalai“.
Iš Vilniaus – į kaimą
Šeimyniškas vištų klegesys, idiliška avių ir ožkų kaimenė ganykloje, gamtinis daržas, išlikusi sena pirkia ir ramūs, tačiau vos spėjantys suktis šeimininkai: visa tai ragina tikėti, kad toks gyvenimas čia tęsiasi diena iš dienos, daugybę metų. Todėl dar kartą nepatikliai perklausiu jaunatviškos šeimininkės, ar tikrai ši – gryna vilnietė, augusi beveik sostinės centre? Moteris nusijuokia – tikra tiesa, ir turbūt pati nebūtų patikėjusi, jei kadaise jai būtų pranašautas štai toks gyvenimo būdas. Tačiau spindinčios akys, kurių nesugeba užgožti net nuovargis po bemiegės nakties, praleistos saugant avis ganykloje, išduoda – būtent čia ji atradusi gyvenimo laimę, harmoniją ir ramybę.
Fotomenininko Antano Miežansko dukra, turinti veterinarijos ir ekonomikos mokslų diplomus, daug metų dirbo kinologe, šunų grožio specialiste, artimai pažino ir visuomenės „grietinėlę“. O genuose slypėjo, matyt, ne tik potraukis fotografuoti, bet ir meilė gamtai. Kritiniu gyvenimo momentu, mirus vyrui, jauna moteris pasiryžo įsigyti laisvalaikio sodybą kaime, į kurią bet kada galėtų atvažiuoti kartu su dukra. Daug jų buvo apvažiuota, apžiūrėta, o šią, įsikūrusią Švenčionių rajone, Šventos kaime, surasti padėjęs anapilin išėjusio vyro kolega, dirbęs šiame krašte vyr. architektu. Dabar Monika su šypsena prisimena pačią pradžią – kai čia atvyko, suprato pataikę į čigonų šeimos valdas. Eiti ar neiti? Moteris ilgai nedvejojo – tarusi, jei jau atvyko čia, tereikia tiesiog eiti ir apžiūrėti namą. O įžengusi iškart pajuto ypatingą, gerą jausmą. Tiesa, turėtų pinigų pirkiniui neužtekę, teko papildomai skolintis. Tačiau tai neatbaidė – matyt, nuojauta kuždėjusi, kad čia jos vieta. Ir visai nedaug laiko tereikėjo, kad planuota laisvalaikio, poilsio sodyba pavirstų nuolatinio gyvenimo buveine.
Indrė Vozgirdaitė
Visą straipsnį rasite kovo „Mano sodyba“ numeryje.
