Keli priminimai auginantiems gėles
Po gausaus lietaus smagu basomis pėdinti iki gėlynų pažiūrėti, ar nereikia kilstelėti įmirkusių bijūnų, o galbūt pagaliau atsimerkė ilgai laukti vilkdalgių žiedai, ar tiesiog tylomis pasigėrėti, kaip visa, kas pavasarį sudėta, pagaliau įgyja spalvą ir formą.
Mulčias gėlyne – nuo sausrų ir bado
Pastarąjį dešimtmetį daug kalbama apie mulčio naudą daržui ir sodui, tačiau nereikėtų pamiršti ir gėlyno. Daugiamečius augalus pravartu kasmet pamulčiuoti 8–10 cm storio biraus komposto sluoksniu. Vėliau dirvą reikėtų dengti nupjauta ir apdžiovinta žole. Mėgstate švariai nuravėtą juodą žemę? Ar pastebėjote, kad gamtoje nebūna tuščios juodos dirvos? Saulėje tokia tiesiog perdžiūtų ir mes imtume purenti, pažeisdami derlingąjį humuso sluoksnį ir garindami drėgmę. Tiesa, pasitaiko atvejų, kai mulčiuojama per storai arba šlapia žole ir dirva užmirksta, atsiranda puvinių. O jei storai mulčiuojama sausais lapais ar šiaudais, tokiose vietose lizdus susisuka pelės. Gamtinės žemdirbystės šalininkai, kuriems prijaučiu ir aš, pataria stebėti gamtą ir veikti vadovaujantis harmonijos principais.
Tiesa, reikia įsiklausyti ir turėti kantrybės. Bet, jei pasirūpiname, kad gėlyne netrūktų maisto medžiagų ir nepažeidžiame drėgmės pusiausvyros, papildomai tręšti galime vandenyje atskiestu kaulažolių raugu, skatinančiu žydėjimą. Tinka ir ekologiškos trąšos pomidorams, kuriuose gausu fosforo.
Ar būtina iškasti svogūnines gėles?
Birželio mėnesio pradžioje, kai nugelsta svogūninių gėlių lapai, galima iškasti jų svogūnėlius, padėti sausoje ir šiltoje vietoje. Apdžiūvusius reikia nuvalyti ir laikyti sausai, vėsiai iki vėlyvo rudens, kai vėl sodinsime į dirvą. Ar tai būtina daryti kasmet? Paprastai svogūnai iškasami tuose gėlynuose, kurie sužydi pavasarį, o vėliau vietoj jų sodinami iki rudens žydėsiantys vienmečiai augalai. Svogūnines gėles iškasame ir tuomet, kai norime padauginti. O jei svogūninės gėlės auga mišriame gėlyne, kuriame nesame numatę atlikti rimtesnės pertvarkos, jų nebūtina kasmet judinti.
Kiek kitaip elgiamasi su hiancintais. Juos reikėtų iškasti – jei ne kasmet, tai bent kas dvejus metus. Dažniausiai tai darome birželį, kai lapai jau būna apdžiūvę. Reikėtų svogūnėlius iš pradžių apdžiovinti, po kelių savaičių nuvalyti lukštus ir žemę, atskirti „vaikus“, pažymėti veisles ir, sudėjus į orui laidžias dėžutes, laikyti iki vėlyvo rudens sausoje vietoje. Tada vieną dalį susodinsime į dirvą, o kitą paliksime ankstyvam žydėjimui – svogūnėlius sukišime į vazonus ir pabudinsime pasitikti pavasario.
