Kriaušės: pasirinkimas ir sodinimas

Ką rinktis, kad kriaušės sode teiktų džiaugsmą, o ne vien nusivylimą ir nuolatinius rūpesčius? Kas būtų protingo, suvaldomo aukščio, nesirgtų ir kieno pirmo derliaus netektų laukti 5–7 metus? Svarbu nepasiklysti veislių labirinte. Mano žvilgsnis pirmiausia krypsta į vasarines veisles ‘Izolda’ ir ‘Kafedralnaja’, rudenines ‘Ruskaja Krasavica’, ‘Mramornaja’. Jos turi normalius, o ne žemaūgius poskiepius. Šių vaismedžių augumas nedidelis, o ūgis lengvai reguliuojamas genint, ypač jei jie įskiepyti į kaukazinės kriaušės poskiepius. Pastarieji, ypač ‘Izolda’, veda aukštos kokybės vaisius, o kilę iš Rytų Europos pasižymi itin dideliu atsparumu šalčiams, mažiau reiklūs dirvai. Išskirtinė veislės ‘Kafedralnaja’ savybė – labai greitas derėjimas. Po 1–2 metų jau skiname derlių.

Cidonijos poskiepis irgi garantuotai iššals, jei tik užklups besniegė šalta žiema. Bandyti auginti galima, bet reikia neužmiršti: žiemai būtina mulčiuoti šaknis.

Kada ir kaip sodinti?

Vis dėlto, atsižvelgiant į kriaušių ypatumus, joms, kaip ir kaulavaisiniams augalams, tinkamesnis sodinimo metas yra pavasaris, ypač jautresnėms, lepesnėms, tuomet geriau prigyja. Sodinama neužpilant žeme skiepijimo vietos. Per giliai pasodinti medeliai 1–2 metus gali visai neaugti, stovėti vietoje. Pasodinus per sekliai, gali apsinuoginti šaknys – jie irgi blogai augs, o kitą žiemą gal net iššals arba pačią pirmą vasarą žus nuo sausros.

Pagal išsišakojimą kriaušių vainikai būna glausti ir skėstašakiai (rutulio formos). Tie sodininkai, kuriems norisi išbandyti save, gali pasitelkdami fantaziją formuoti bet kokios formos vainiką: aukštinį – retašakį, palmetę, katilo, verpstės formos. Bet pripažinkime – tam reikalinga patirtis, gebėjimas numatyti, kaip reaguos medelis į vieną ar kitą įsikišimą į jo augimą su sodo žirklėmis ar pjūklu.