Krosnių restauratorių patarimai. Plytinės ir koklinės krosnys
Plytinė ar koklinė krosnis? Dažnas sodybos šeimininkas galvoja, kurią pasirinkti. Vienus grožiu suvilioja koklinės, kiti žiūri tik į krosnis iš plytų, mat jos geriau laiko šilumą. Straipsnyje aptarsime abiejų krosnių panašumus bei skirtumus.
Anksčiau medžiagų asortimentas krosnies statyboms nebuvo didelis, todėl visos krosnys buvo kaip iš vadovėlio, standartinės. Pagrindinės koklinės krosnys, vadinamieji „stačiamalkiai“, būdavo statomi tik iš koklių, o plytinės būdavo tik senosios duonkepės su „ležonka“, kurias dar apdrėbdavo molio tinku ir uždažydavo. Plytos, tikėtina, nebuvo idealios, be to, nebuvo gaminamos masiškai, kad užtektų ir išorinei, ir vidinei pastatų architektūrai. Taip pat galime įtarti, kad žmonės visais laikais mėgo estetiką ir mieliau rinkdavosi krosnį statyti iš molinių plokštelių, kurių surišimas būtų matomas ne išorėje, o paslėptas krosnies viduje.
Koklių paplitimo pradžioje (XIII–XV amžiuje) turtingesnių namų ūkių krosnys privalėjo kažkaip išsiskirti mažiau pasiturinčiųjų atžvilgiu. Kadangi visi tuo metu šildėsi krosnimis, turtingesni sau leisdavo statytis krosnis su glazūruotais ir ornamentuotais kokliais, o paprastiems žmonėms likdavo koklius nusidažyti ar palikti juos natūralaus atspalvio. Lietuvoje jau sunkiai rastume nedažytą, seną, neglazūruotą koklinę krosnį, vis dėlto per laiką molinis koklis išsitepa, pradeda matytis krosnies irimo užuomazgos, o šias nemalonias akiai problemas dažai ganėtinai neblogai pakoreguoja. Žinoma, ilgainiui toks uždažymas nebepadeda – dažai nebesugeba paslėpti atsivėrusių plyšių ir pro juos rūkstančių dūmų. Tuomet žmonės kreipiasi dėl krosnies remonto.
Iš tiesų koklinės krosnies remontas yra ganėtinai keblus, nes kokliai, kitaip nei plytų mūras su siūlėmis, yra surišti ne išorėje: visos siūlės, kurios dar sutvirtintos specialiomis kabėmis, yra krosnies viduje. Tokiu atveju susiduriame su dilema – ar verta saugoti seną, uždažytų koklių krosnį ir investuoti į jos perstatymą, jei statyba iš naujų neglazūruotų koklių bus šiek tiek brangesnė, tačiau nereikės demontuoti, ardyti ir valyti visų senų koklių, nuo kurių reikia pašalinti ne tik molį, suodžius, bet ir dažus. Tai yra milžiniškas darbas, leidžiantis sutaupyti kelis šimtus eurų ir neduodantis prasmingo rezultato. Nepamirškime, kad pasikeitė ir laikai: šiandien naujų neglazūruotų koklių krosnis atsieis net brangiau už plytinę krosnį, kuri nei išvaizda, nei techniniais parametrais nenusileis koklinei.
Ar kokliai geriau ir ilgiau laiko šilumą?
Labai dažnai žmonės klausia, ar plytinės krosnys taip pat gerai laiko šilumą, kaip ir koklinės. Galbūt tai – tiesiog nostalgijos klausimas. Mums iš karto norisi klausti – o kuo skiriasi koklis nuo plytos? Koklis tėra degta molinė plokštelė, kuri arba yra padengiama skystu stiklu (glazūra), arba ne, yra arba pagražinta, arba paprastos formos. Iš esmės koklis ir plyta yra tas pats, tik kitokios formos. Tikslingiau būtų galvoti, jog krosnyje ne sienų apdaila, o sienų storis lemia šilumos sukaupimo ir atidavimo laiką, pati temperatūra priklauso nuo krosnies iškūrenimo. Taigi kokliai tėra 2 cm storio molinės plokštelės, kurios statybos metu užpildomos keramine skalda ar akmenimis, tokiu būdu koklį kaip detalę pastorinant iki 5–6 cm. Tačiau tik užpildyti, bet papildomai neapmūryti kokliai yra labiau pažeidžiami – temperatūriniai skirtumai ar blogai paruoštas skiedinys ilgainiui pradeda iš koklių byrėti. Dėl to mažėja krosnies sienų storis, kaitra pradeda labiau veikti pačius koklius, jie labiau deformuojasi, tarp koklių atsiranda plyšiai, kokliai gali netgi suskilti. Jei krosnis apsiteršusi, ir nėra geros traukos, pro mikro ir makro plyšelius pradeda lįsti dūmas. Tuomet siūlės bandomos užtepti moliu ar silikonu, viskas uždažoma, bet tai visada būna laikina, kadangi bėgant laikui pažeistos vietos vis tiek ištrupa ar vėl atsiranda įtrūkių.
Tekstas ir nuotraukos – Luko Rimeikos, Mariaus Babraičio.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. birželio mėnesio numeryje.
