Kur ūbauja pelėdos
Vilniaus rajone, Rudaminoje, atokioje Miško gatvėje, įsikūrusi išskirtinė sodyba, kurioje kartu su jos šeimininkais gyvena pelėdos. Jų ten iš tiesų nemažai, o jas norinčiųjų pamatyti – dar daugiau. Kai kas net pašmaikštauja, kad šeimininkmas vertėtų kreiptis į savivaldybę, kad pakeistų gatvės pavadinimą į „Pelėdų“…
„Pelėdų parku“ vadinamoje sodyboje šeimininkauja Mažena ir Slavomiras. O štai pelėdos… jei nežinotum, kad jų čia yra, nė neatspėtum. Tiesa, artėjant pavasariui, kai kurios pelėdos ima ūbauti: tuomet įtarti, kad jos visai arti, tampa lengviau. Ūbauja daugiausia pelėdų patinai, skelbiantys, kad lizdinė teritorija – jau užimta.
Pirmoji pelėda – sužeista
„Pasaulyje žinoma daugiau kaip 200 pelėdų rūšių, – sako Slavomiras. – Mes auginame daugiau nei 20 pelėdų individų. Tiesa, iš visų turimų – tik trys rūšys natūraliai gyvena ir peri jauniklius Lietuvoje. „Pelėdų parke“ iš vietinių rūšių turime naminę pelėdą, liepsnotąją pelėdą, didijį apuoką; kitos rūšys būdingos kitoms šalims. Žinotina, kad jokio gyvūno negalima imti iš gamtos ir jį auginti. Visos mūsų pelėdos turi dokumentus, yra pirktos iš žinomų augintojų ar veislynų.“ Per gana ilgą laiką, kurį Slavomiras ir Mažena augina pelėdas, jos puikiai adaptavosi Lietuvoje. Gyvena, peri ir žiemoja lauke, specialiuose sodyboje pastatytuose voljeruose. Įdomumo dėlei reikėtų paminėti, kad Lietuvoje natūraliai gyvena ir dauginasi apie dešimt pelėdų rūšių.
Sodybos šeimininkas, kiek save prisimena, nuo vaikystės buvo nuolat lydimas paukščių. Vyro tėvai augino visokiausius sparnuočius, o pirmoji pelėda pas Slavomirą pakliuvo prieš maždaug 20 metų. Vienas pažįstamas jam atnešė pelėdą, partrenktą automobilio. Pasirodė, jog paukštis nebuvo labai rimtai sužeistas, ir vyras nusprendė padėti jam pagyti. Netikėtai namuose atsiradusi augintinė labai sužavėjo, vertė domėtis pačiomis pelėdomis, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo būdą. Slavomiras pagalvojo, kad laikas bandyti pelėdas auginti ir veisti. Ėmė ieškoti pelėdų augintojų, kartu tvarkė visus reikiamus dokumentus, gavo leidimus laikyti ir auginti pelėdas. Be to, reikėjo pasirūpinti ir specialiais voljerais paukščiams. Jie turėjo atsirasti dar prieš įsigyjant norimą rūšį.
Greitai atėjo diena, kai 25 arų sodyboje gyvenęs vyras suprato, jog sklype su visomis pelėdomis ir voljerais jau nebetelpa. Kadangi pelėdų vis daugėjo, joms ir šeimai reikėjo ieškoti naujos, didesnės sodybos. Dabartinei pelėdų augintojų sodybai metų dar nedaug – vos dvylika. Ją Slavomiras įsigijo jau pastatytą ir įrengtą. Ir štai jau ketverius metus čia gyvena visa jo šeima, o pelėdos veisiamos toliau.
Tekstas ir nuotraukos – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ 2020 metų vasario numeryje.
