Labas gyvenimas vidur girios
2017 m. 12 gruodžio d.
Jei kur nors pamatysite jauną, liauną, bet tvirtą ir smagią moteriškaitę, vilkinčią tautinę samanų spalvos suknią ligi žemės ir traukiančią sutartinę, lengvai skambant per liemenį perjuostam būgnui, žinokite, greičiausiai tai – Milda Petkevičienė iš Labanoro girios. Gražiai paprašyta, moteris papasakos apie pluoštines kanapes, kurios šiaip jau – „ir vaistas, ir maistas, ir rūbas“, o sykiu – pakels ūpą, nes bendrauti su ja ne tik įdomu, bet ir gera.
Kai į Antaviešės sodybą atvykome pirmą kartą, praėjusią žiemą, dangus apsitraukė pilkais debesimis, prapliupo nemaloni šlapdriba, nors orų prognozės buvo žadėjusios giedrą. Ir pakalbėti tąkart nelabai pavyko, nes netrukus į pirkią prigužėjo netikėtų svečių. Sakysite, pikta, tokį kelią važiavome be reikalo? Bet kad ne: atvirkščiai. Tas momentas, kai supranti, jog tu planuoji, o Dievulis juokiasi, ir nustojęs kovoti pasiduodi, nes pakeisti vis tiek nieko negali, yra be galo geras. Ypač jei stovi milžiniškos girios vidury, senos sodybos slėnyje, ant tiltelio, virš palengva srūvančių Peršokšnos vandenų, o šiltai prikūrentos pirkios viduje jaukiai šurmuliuoja smagi kompanija, ir ant stalo garuoja tau padėtas kvapnios žolelių arbatos puodelis. Mobiliojo telefono ryšio irgi nėra, na, gerai, yra, bet ne visur. Ir tada, it mostelėjus burtų lazdele, staiga atsiduri… tik čia ir dabar. Viską matai, viską girdi, jauti, užuodi. Vargu, ar kas gali būti tikriau. Yra žmonių, kurie, įsisukę į nesiliaujančių darbų verpetą ir sulaukę tų savo išsvajotų 10 dienų atostogų, beldžiasi į Amazonės džiungles, nes tik taip jiems pavyksta greitai „atsijungti“ ir iš tiesų pailsėti. Bet, pasirodo, tam puikiai tinka ir Labanoro giria, tik yra papildoma sąlyga: jokių telefonų, kompiuterio, radijo ir televizoriaus. Beje, pastarojo sodyboje nebuvo ir nėra. Užtat yra senas juodas itališkas laidinis telefonas – ir jisai veikia! Tiesa, dabar jo prireikia vis mažiau, tačiau nuo 2004-ųjų ištikimai ir intensyviai tarnavo net 10 metų, tol, kol ir čia pagaliau atsirado mobilusis ryšys, internetas.
Taigi į Antaviešės vienkiemį keliavome antrą kartą, vasarai pasibaigus, kai dangus buvo mėlynas mėlynas, kvepėjo per vasarą nuo lietaus įmirkusia žeme, prinokusiais obuoliais, o medžių lapai pamažu ėmė spalvintis geltonai, rudai, raudonai… Ir pasakojimas apie Mildos gyvenimą Labanoro girioje tegul būna margas, iš mažų gabalėlių, kaip ta bobų vasaros lapija, kaip tos Mildos mamos siūtos skiautinių antklodės pirkioje…
Tekstas ir nuotraukos – KRISTINOS BYKOVIENĖS.
Visą straipsnį rasite gruodžio „Mano sodyba“ numeryje.
