Laikas skaičiuojamas vasaromis
Laikas – mūsų priešas ir draugas. Paprastai gražiausiomis akimirkomis jis prašvilpia vėju, nuplieskia kaitriais saulės spinduliais, o kartais, rodos, sustoja, ir valandos tampa dienomis, o minutės – valandomis. Kaip laikas betekėtų, visi mes jį skaičiuojame: vaikų metais, svarbiausiais gyvenimo įvykiais ar pakeistomis gyvenamosiomis vietomis. Šį kartą norime pakviesti jus į svečius pas Vilmą Kranauskienę, gyvenančią Utenos rajone, kuri savo laiką skaičiuoja sodyboje prabėgusiomis vasaromis. Pakalniai – nedidelis miestelis Utenos rajone, anot Vilmos, nuostabus savo mažumu ir jaukumu. Tiesa, moters jau atrastas anksčiau – vasarą su šeima dažnai važiuodavo maudytis prie netoliese tyvuliuojančio Vidinskio ežero, kurio gražus ir prižiūrimas paplūdimys traukia lankytojus.
Išgyventas noras
Vilma pasakoja, kad iš tiesų šios sodybos labiausiai reikėjo jos sūnui Pauliui. „Jam labai seniai jau reikėjo sodybos, tai buvo jo užsidegimas“, – dalinasi moteris. Tačiau, šeimai renkantis sodybą, Vilma vis dėlto turėjo kelis pagrindinius kriterijus. Pirmiausia moteriai buvo svarbus geras privažiavimas, prižiūrimas ir žiemą valomas kelias, kadangi jos darbas – Utenoje. Antrasis kriterijus – tai kaimynai: Vilmai norėjosi, kad jie būtų ir matytųsi, tačiau nebūtų labai arti. Ši sodyba puikiai atitiko abu kriterijus, kadangi iki pat kiemo veda asfaltuotas kelias, o didelė 3 hektarų teritorija atitolina kaimynus. Moteris dalinasi, kad sodybos pirkimas nebuvo spontaniškas sūnaus sprendimas ar užgaida, o išlauktas ir išgyventas noras, todėl atėjus laikui apėmė tikras noras ir užsidegimas, kuris, beje, niekur nedingo ir įsigijus sodybą: „Kai jau nusipirkome, čia sūnus pats viską darė: šveitė, kasė, keitė langus“, – dalinasi Vilma. Tiesa, elektros, santechninius ir kai kuriuos kitus sudėtingesnius darbus atliko specialistai. Tačiau sūnus taip įsitraukė į namo renovaciją, kad kurį laiką net nedirbo, kad tik greičiau įsirengtų. „Jo noras turėti sodybą buvo didžiulis “, – pasakoja Vilma.
Šioje sodyboje anksčiau gyveno sena močiutė. Tad naujakurius pasitiko sena gryčia, krūmais ir vijokliais apaugęs kiemas. Vilma prisimena, kad kiemas buvęs toks apleistas ir apaugęs, jog, prieš pirkdami sodybą, jo dorai net neapžiūrėjo. Kieme teko iškirsti ne tik krūmynus, bet ir daug eglių, pušų, nes jų šešėlis pro langus neįleisdavo dienos šviesos. „Pradžioje kirtome labai gailėdami, vėliau dar truputį pagailėdami, kol galiausiai atsilaisvino erdvė, ir pro namų langus ėmė plūsti saulės šviesa“, – prisiminimais dalijasi moteris. Tik užėjus į namo vidų, pasak Vilmos, iš karto kilo vizija, ką ir kaip reikės tvarkyti. „Nuo pirmos minutės buvo aišku, kaip turi atrodyti mūsų namai“, – pasakoja moteris. Naujiesiems šeimininkams teko įdėti daug darbo, kol atsivėrė aplinka ir atsiskleidė sklypo grožis. „Daryti viską patiems reikia turėti laiko, o jei samdai, tuomet reikia turėti ne tik daug pinigų, bet ir laiko, kad galėtum prižiūrėti dirbančiuosius“, – patirtimi dalinasi moteris. Sename name buvo daug pertvarų; Vilma spėja, jos greičiausiai buvo skirtos šilumai sulaikyti. Renovuodami namą, naujieji šeimininkai susidarė įspūdį, kad jis statytas keliais etapais: pagrindinis kambarys, kuriame išliko krosnis su gultu, – anksčiau, o priestatas pastatytas vėliau. Tvarkant naują būstą, pagrindinis Vilmos tikslas buvo sukurti praktiškus, nereikalingais daiktais neapkrautus, kaimu dvelkiančius namus.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. spalio mėnesio numeryje.
Tekstas Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Jovitos Uzdraitės.
