Lelija, aukščiu lengvai lenkianti žmogų
2017 m. 1 rugpjūčio d.
Henrio lelija (Lilium henryi) aukščiu lengvai lenkia žmogų. Stiebas gali užaugti iki 2–2,5 m aukščio. Būdama aukšta ši lelija truputį išlinksta. Kad negriūtų, ją prilaiko gausiai iš stiebo pagrindo augančios šaknys. Lapai niekuo nesiskiria nuo kitų lelijų, tik apatiniai stambiausi, o viršūnės link smulkėja. Stiebo viršūnėje liepos mėnesį ar rugpjūčio pradžioje išsiskleidžia žiedų kekė. Kiekvienas žiedas turi gana ilgą kotelį. Stiebas palinkęs, todėl kekė taip pat būna pasvirusi į vieną pusę. Šios lelijos svogūnai išsiskiria: stambūs, tamsūs, rudai violetinės spalvos.
Henrio lelija natūraliai paplitusi Centrinės Kinijos kalnuose, 1 000–1 200 m aukštyje virš jūros lygio. Toms vietoms būdingos lietingos vasaros ir sausi orai rudenį. Ji auga tarp krūmų ir nedidelių medžių.
Ši lelija rasta 1888 metais Jangdzės upės slėnyje. Jau kitąmet iš Kinijos atvežtus svogūnėlius pradėta auginti Europos soduose. Ir dabar ji nėra retenybė – žinoma labiau lelijomis besidomintiems mėgėjams ir kolekcininkams. Soduose, be rūšinių lelijų, auginama ir geltonžiedė forma (L. henryi var. citrinum).
Henrio lelija ne kartą kryžminta su kitomis rūšimis. Latvių selekcininkas V. Orechovas, kryžmindamas ją su vamzdelinėmis lelijomis, sukūrė puikių veislių grupę, vadinamą Latgalos hibridais (Latgalija Hibridi). Škotijoje sukurta Henrio ir azijinių lelijų hibridų. Yra ir kitų augalų, grožiu pranokstančių tėvines rūšis.
Henrio lelija atspari žiemos šalčiams. Gerai dauginasi dukteriniais svogūnais ir sėklomis. Tik auginti ją reikia užuovėjoje ir pririšti. Nemėgsta sausros ir saulėkaitos. Tinka pusšešėlis ir vidutinio drėgnumo neutralios arba silpnai šarminės reakcijos dirva.
