Lelijų ir viendienių mėnuo
Keista, bet dar yra žmonių, neskiriančių šių dviejų augalų genčių. Lelijos – svogūninės gėlės. Viendienės turi tik storas mėsingas šaknis.
Tiek lelijų, tiek viendienių ankstyviausiųjų veislių žiedų sulaukiame gegužės pabaigoje ir birželį. Tačiau dauguma žydi vidurvasarį.
Ne veltui viendienės taip vadinamos: viena žiedas išsiskleidęs išsilaiko tik vieną dieną. Bet augalas jų išaugina kelias dešimtis, todėl žydėjimas trunka ilgai, ir kasdien vis matome naujus žiedus. Senuosius, peržydėjusius ir susiraukšlėjusius reikėtų išskinti, kad augalai atrodytų tvarkingai. Kai peržydi paskutiniai žiedai, prie žemės iškirpkite žiedynkočius. Peržydėjusias viendienes galite persodinti, dalyti didesnius kerelius. Persodinę šias gėles, trečdaliu patrumpinkite lapus ir pirmąją savaitę laistykite (jei nelyja). Vėliau įsišaknijusios viendienės lengvai pakenčia neilgas sausras.
Lelijos – labai skirtingos. Lengviausiai auginamos ir populiariausios – veislės iš azijinių hibridų grupės. Jų žiedai – įvairių spalvų, neskleidžia jokio kvapo, svogūnai gerai žiemoja.
Atkreipkite dėmesį, ar Jūsų auginamos lelijos neturi stiebinių svogūnėlių. Kai kurių rūšių ir veislių tokių svogūnėlių būna labai daug, beveik kiekvieno lapo pažastyje. Subrendę ir nukritę jie tuoj išleidžia šakneles, ir lelijų gali „prisisėti“ pilnas gėlynas. Stiebinius svogūnėlius geriausia surinkti ir pasilikti tik tiek (pačius didžiausius), kiek norėsite jų pasidauginti.
Peržydėjus lelijoms, stiebo viršūnė nukerpama iki lapų, kad augalas nebrandintų sėklų, o energiją skirtų svogūno auginimui.
