Lėta upės ir laiko tėkmė
Pakeliui į Biržų rajoną, Pundurių kaime esančią sodybą, mobiliojo ryšio operatoriai skuba sveikinti: „Sveiki atvykę į Latviją…“ Pradedi galvoti – gal pasiklydome? Aplink – lygut lygutėliai, tik tik pradedantys rausvėti grikių laukai, o kelią greitai užtveria užkardas. Tačiau vis dėlto ne, nesuklydome: štai ir sodybos šeimininkai – Totoriai – smagiai sau aukštaičiuoja, šypsosi ir atveria mums ne tik visų sodybos pastatėlių, bet ir savo širdžių duris.
Nors imk ir pavadink šią vietą (ne)pakeliamo būties lengvumo sodyba: čia tiek dangaus ir erdvės, taip sielai gera, lengva, kad, regis, net žemės trauka susilpnėja…
Pro šalį skaidrus Nemunėlis vinguriuoja, apkaišytas dabar tokia gaivia vasaros pradžios žaluma. Kitame krante – Latvija. Kad ir koks, vis dėlto – užsienis tai, tas, kuriame mūsų Nemunėlis virsta Mėmele, elniai – „briedžiais“, o briedžiai – „alniais“…
Upės srovė – ir toji tokia lėta, jog dorai nė nesuprasi, į kurią pusę vanduo teka. Dėl to vasaromis čia pražysta pasakiško grožio baltosios lelijos, nemėgstančios nuolat lekiančių vandenų; dėl to baidare čia lengva plaukti į abi puses. Bet ir baidarininkų ar kanojininkų čia tik vienas kitas per visą vasarą pasitaiko. O šiaip jau, tokia vienuma ir tykuma, kad drąsiai gali maudytis nuogas, nesibaimindamas, kad kas užklys ir pamatys…
Kodėl (ne)pakeliamo? Pasirodo, ne visiems tas lengvumas yra lengvai ištveriamas – viena močiutė, kurį laiką pabuvusi sodyboje, pasiskundė, kad jai net galva pradėjo svaigti nuo to gryno oro, ramybės… O ir poros sūnums tokios ramumos kol kas dar nelabai reikia. Ką gi, kiekvienam – savo, ir viskam savas laikas.
Tekstas ir nuotraukos – Kristinos Bykovienės.
Visą straipsnį skaitykite vasario „Mano sodyba“ numeryje.
