Libertas Klimka. Kodėl liepos juosė dvarus, o kirsti liepynus draudė dar Pirmasis Lietuvos Statutas?
Kuo kvepia lietuviška vasara? Žinoma, liepų žiedais. Liepų žydėjimas prasideda jau birželio pabaigoje ir beveik mėnesį laiko ritasi link pamario.
Lietuvoje auga per dešimtį rūšių liepų, tačiau tik viena yra prigimtinė. Ji vadinama mažalape, pražysta pirmoji. Žydi net dvi savaites, tada ją pakeičia kitos, atvežtinės, susodintos parkuose, skveruose, gatvėse. Tai plačialapė, grakščioji, amerikinė, sidabrinė, ir dar kitokios. Štai kodėl šis mėnuo – liepos vardu. Vienintelis iš visų medžio pavadinimu. Tiesą sakant, šis mėnuo dar ir kitų vardų praeityje bus turėjęs. Pagal kaimo darbus vadintas šienpjūčiu arba šienavimo, o pagal gyvosios gamtos reiškinius – ir kirmėliumi ar kirmičiu. Juk sodo medelius ir daržų augalus labai puola visokie lapgraužos.
Tai – įdienojusios vasaros mėnuo, labai tinkantis atostogoms, nes gamta dar nepavargusi nuo saulės, ir diena ganėtinai ilga, nors per šį mėnesį ir sutrumpės iki 16 val., taigi visa valanda ir dar 6-iomis minutėmis. Saulutės spinduliuose galima lepintis 272 valandas; toks yra daugiametis vidurkis. Tai yra tik keturiomis valandomis mažiau nei birželyje. Vidutinė temperatūra siekia 16-18 laipsnių šilumos, beje, liepa – vienintelis mėnuo mūsų krašte be šalnų. O lietaus tenka nemažai: nors lyja trumpai, bet per mėnesį iškrenta apie šimtą milimetrų.
Nuo senų senovės lietuvis mėgdavo liepos medžių pasisodinti prie savo sodybos ar kaimo „ulyčioje“. Viena – kad naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms pinti. Kitados gebėta iš karnos susukti net kibirėlius, visai nepralaidžius vandeniui. Liepos mediena minkšta, gražiai balta, perdžiuvusi neskyla. Todėl iš kamieno žmonės išskobdavo visokius indus: liepinėlę medui laikyti, gorčius biralams seikėti, taip pat geldutes ir net kraičlovius. Dievdirbiai iš jos lengvai išgaudavo šventųjų skulptūrėlių plastiką. Žodžiu, tikrai daug kam tinkantis medis. Štai kodėl jau 1588–ųjų metų Lietuvos Statute buvo įrašytas draudimas naikinti liepynus.
Liepomis sodybą būtinai apsisodina bitininkai – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Vienos suaugusios liepos medingumas prilygsta grikių hektarui. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. Mėnesio pabaigoje paprastai baigiasi didysis medonešis, tad bičiuliai sukviečiami į saldųjį medsukį. Ogi bičiulystė, bendras kaimynų bičių šeimų laikymas – unikalus lietuviškas paprotys.
Liepų alėjos paprastai juosdavo dvarų parkus. Ir dabar daug kur Lietuvoje išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Susodintos arti viena kitos, jos labai išauga į aukštį, štai kodėl mergelė dainose lyginama su liepuže. O kaimo ulyčios gale pasodinta liepa tarsi jo sargybinis – augalota ir gumbuota. Tokia yra Liepa Motinėlė, sauganti Braziūkų kaimą Zapyškio seniūnijoje. Šis botaninis gamtos paveldas – storiausia liepa Lietuvoje. Jos kamieno apimtis siekia 8,4 m, amžius – per 300 metų. O kiek kaimo istorijų galėtų ši liepa papasakoti… Gera pastovėti pavėsyje po dūzgiančiu bitėmis milžinišku medžiu. Kažkaip šventiška ir ramu.
Senovės lietuviai liepoje apgyvendino savo likimo deivę Laimą, iš ten ji gegutės balsu ateitį pranašaujanti. Šventųjų liepos medžių, prie kurių atlikinėtos senojo baltų tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istoriografiniai šaltiniai išsaugojo net kai kurių vietovių vardus. XVI amžiuje žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime netoli Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza savo raštuose pamini, kad prie Juodkrantės augusi Laimai pašvęsta tūkstantmetė liepa; žvejai jai atnašaudavę dar ir XVIII a. O Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius – bereikia ranką palaikyti tame šakos išlinkime. Mozūrų krašte, Lenkijoje, vienuolynas įsikūręs vietovėje, vadinamoje Šventoji Liepa. Nuostabaus grožio vienuolyno bažnyčioje nustebins į šoninį altorių įkomponuotas visas liepos medis, padengtas variu. Ir lapeliai – variniai.
Žinant lietuviškųjų papročių artumą tėviškės gamtai, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijas bei mitologizavimo pėdsakus. Dainos žodžiais, liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Yra dainose netgi kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų. Štai vienas toks: „Jūrelių marelių pačioj gilumėlėj, užaugo liepelė devyniom šakelėms“. Tad mitologiniuose vaizdiniuose liepa – pasaulio medis, iš gelmių į dangų iškylantis, jo žydėjimas išreiškia kosminio laiko ritmą.
