Malūnas, regėjęs dvariškių gyvenimą
Vieta malūnui parinkta apdairiai – Kruojos upelio prieslėnio krašte, neaukštoje kalvelėje, dvaro ūkinės dalies šiaurrytiniame kampe, kad netrukdytų sparnus pasiekti geriausiam vėjui. Tad nei dvaro pastatai, nei želdiniai jam nekliudę.
Istorijos nuotrupos
Malūno statybos data, vietinių meistrų statant iškalta išorinės sienos akmenyje, – 1823 m. Malūne šeimininkavo nuomininkai; paskutinis žinomas šio ir šalia buvusio vandens malūno nuomininkas buvo žydas Maizelis (ar Malzeris), vėliau – ir jo vaikai. Jam šeimininkaujant, vėjo malūne tebuvo vienerios girnos prastam malimui. Prisiminimuose, užfiksuotuose kraštotyrininko P. Treškevičiaus, teigiama, kad vėjo malūnas tebuvo pagalbinis ir maldavo, jei pagrindiniam malūnui sukti pritrūkdavo vandens. Toks malūno panaudojimas – nerentabilus. Atrodo, kad malti nustota dar prieš karą, nes 1936 metus darytoje fotografijoje malūnas užfiksuotas apleistas, be sparnų. Tikėtina, kad malūnas pirmajame jo eksploatacijos etape turėjo dvejas girnas ir piklių, kepurės grąžulas buvo pasukamas suktuvu.
Tekstas – Zenono Baubonio, Dovilės Rylos.
Visą straipsnį rasite vasario „Mano sodyba“ numeryje.
