Medinio statinio priežiūros prasmė

Konstrukcinį pastato stabilumą ir atsiradusias deformacijas (pamatų sėdimą, sienų svirimą, plyšius, grindų ar lubų nelygumus) reikia įvertinti pasitelkus specialistą (architektą, konstruktorių, meistrą). Nežymias deformacijas pravartu stebėti ir fiksuoti (fotografuoti, matuoti ir pan.) kiekvienais metais. Jei deformacijos grėsmingai didėja, reikia imtis priemonių jas sustabdyti. Šiandienos žmogui dažnai netinka senovinio namo planas, vidaus erdvės, jas norisi pakeisti, praplėsti. Priestatai ar kokie nors kiti pakeitimai galimi, jeigu nepažeidžia konstrukcinės struktūros, namo stabilumo, neardo pastato architektūros visumos, dera su aplinka. Priestatą tinka statyti kiemo dalyje (mažiau matomą nuo gatvės) mažesnio tūrio, žemesniu stogu. Svarbu suderinti ne tik tūrius, bet ir medžiagas, spalvas, paviršių apdailą / faktūras.

Sienų pažeidimai gali būti dvejopi: konstrukciniai arba paviršiniai eroziniai. Eroziniai medienos paviršiaus pažeidimai atsiranda dėl klimato veiksnių: lietaus, saulės ir vėjo. Labiau pažeidžiama pietinė namo pusė, atsikišusios namo dalys, rąstų sąsparos / kertės. Jos turi būti stebimos, kad nuolat nešlaptų, plyšiuose nesilaikytų drėgmė, kuri ilgainiui gali pažeisti ir vidines konstrukcijas. Apkrovas laikanti siena dažniausiai būna išorėje apsaugota, aptaisyta apkalu arba tinku, todėl pablogėjusią ar net avarinę jos būklę galima nustatyti pagal išorės ženklus: įdrėkimą, atsiradusius pelėsius, fizines deformacijas (sėdimą, pasvirimą, išsipūtimą ar pan.).
Restauruojant medines konstrukcijas geriausia naudoti tradicinius sudūrimo būdus. Pavyzdžiui, mediniais kaiščiais tvirtintos konstrukcijos yra patikimesnės už sukaltas metalo vinimis ar varžtais, nes dera tarpusavyje, vienodai reaguoja į pokyčius, nesusidaro kondensacinė drėgmė. Nereikia pamiršti, kad sienojams džiūstant siena susislegia, todėl sąvaržos ar abipus durų ir langų esantys staktos statramsčiai ar vertikalios lentelės neturi varžyti rentinio judėjimo. Varžtams skirtos angos daromos didesnės, tarp rąsto ir staktos viršaus paliekamas tarpas sienos sėdimui. Dar reikia atkreipti dėmesį į dūmtraukius, kaminus, kad jie taip pat netrukdytų rentiniui judėti. Jeigu sienojai aptrupėję, apirę, bet gedimai nekelia pavojaus pastato stabilumui, užtenka juos nuvalyti. Jeigu pažeidimai nedideli, pakanka pakeisti tik dalį sienojo. Jei supuvusi vien išorinė sienos dalis, galima keisti tik pusę. Jei dėl pažeidimų prarandamas konstrukcinis sienų tvirtumas, sienojus reikia keisti naujais.
Rąstų sieną iš išorės apkalus lentomis, užtikrinama apsauga nuo lietaus ir saulės spindulių poveikio, pailginamas medinio namo amžius. Ne mažiau svarbu suformuoti tinkamas stogo užlaidas, išlaikyti medinių dalių atstumą nuo žemės paviršiaus (ne mažesnį kaip 15–20 cm), o tarp sienos rąstų ir apkalimo lentų palikti tarpą ventiliacijai (oras turi lengvai judėti vertikalia kryptimi). Apkalant, aptaisant dar nesusigulėjusias sienas, reikia numatyti galimą jų sėdimą (apie 1 cm sienojui). Sienas galima išorėje aptaisyti vėjo ir šilumos izoliacija, tačiau išorinis sienų izoliavimas keičia pastato vaizdą: langai iškeliami į naują fasado paviršių, sumažėja karnizai, stogo užlaidos.
Sienos taip pat gali būti apšiltinamos izoliacinėmis medžiagomis iš vidaus, tačiau šiuo atveju sienojai labiau drėksta, vidaus klimatas prastesnis nei izoliuojant iš išorės. Visais atvejais, kad būtų išvengta garų kondensato, reikia labai gerai žinoti izoliacinių medžiagų savybes ir atsargiai jas naudoti.

Tekstas – architektės dr. RASOS BERTAŠIŪTĖS. Nuotrauka – ČESLAVOS DEINAROVIČ.

Visą straipsnį rasite kovo „Mano sodybos“ numeryje.