Meilės sodui keliu: nuo pradžiamokslio iki neribotų patirčių

Dianos Gružauskienės, išmainiusios Vilnių į jo rajone esantį Saldenės kaimą, pasakojimas liudija ne tik aistrą sodininkystei, bet ir bendro pomėgio gražiai suvienytus kaimynus. Kvartalo naujakuriai pirmiausia skuba konsultuotis ne su želdinimo specialistais, bet su kaimynais, o po kurio laiko ir patys įsitraukia į kaimyniškus auginimo patirčių bei augalų mainus.

Patraukė miškas ir žemė

„Dabar tokia drąsi nebūčiau, pirkdama šį sklypą, – tvirtina Diana Gružauskienė. – Čia jaučiamės kaip kalnų ožkos. Vienoje pusėje yra 5 m, kitoje – 1,5 m aukščio šlaitas.“ Kiekvienas sodininkas supras, kiek pastangų reikalauja tokio sklypo priežiūra. Tačiau prieš aštuonerius metus, abiem su vyru atvykus apžiūrėti sklypo Avižienių seniūnijoje, moteris nė kiek neišsigando jo specifikos. Gryna miestietė čia pamatė vien tuščią erdvę, kur galėsianti sodinti augalus. „Tik dabar suprantu, į kokią bėdą įsivėliau“, – tikina ji.

Šeimininkai ieškojo didesnio sklypo, o tokį surasti šalia Vilniaus nebuvo paprasta. Todėl teko atlaidžiau žiūrėti į statinį, anot jų, paprastą „dėžutę“. Įsikurti čia traukė ir tai, kad nuo miško skiria tik artimiausio kaimyno valda, o pro langus atsiveria suaugusių medžių vaizdas.

„Naujakuriai dažniausiai nori žalios vejos, o aš – ne, norėjau medžių“, – teigia pašnekovė. Į rytus ir vakarus orientuotas sodas atviras saulei. Norint nuo jos apsisaugoti, reikėjo augalų, augančių kartu su naujakurių gyvenimu. Tiesa, abiem su vyru anuomet net nešovė į galvą mintis įsigyti jau paaugusių augalų – pirko mažučius. O ir nedideli, 30–40 cm aukščio, jų prikrovus pilną automobilį, gerokai paplonino piniginę. Susodinti maži augalai, paramstyti pagaliukais, dar ilgai neleido mėgautis bendru vaizdu. Tačiau šiandien šeimininkų užmojai jau yra atsipirkę – suaugę augalai džiugina akį, o pirmųjų obelų ir kriaušių šakos lūžta nuo vaisių.

Būtent vaismedžiai ir vaiskrūmiai buvo pirmieji augalai. Taip pamažu, be jokio išankstinio plano, vien užsinorėjus vienokių ar kitokių augalų, gimė sodo vaizdas. Vyras norėjo magnolijų – jų ir pasisodino, šeimininkė užsigeidė pūkenio – šis irgi atsirado. Naujų minčių apie augalus ir jų priežiūrą šeimininkams kyla žiūrint laidas, ieškant informacijos internete, sekant sodininkų diskusijas socialiniuose tinkluose. Dairydamiesi į kitų sodus, jie naujai pamato ir savąjį. Tiesa, svetimų žmonių sodams šeimininkė negaili pagyrų, o štai savajam dar yra gana kritiška – norint, kad jis prilygtų matytiems šedevrams, esą tektų dar labai daug dirbti.

Indrė Vozgirdaitė

Dianos Gružauskienės archyvo nuotr.

Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. rugsėjo mėnesio numeryje.