Mikonių malūnas

2016 m. 15 lapkričio d.

Tolygesniais vėjais pasižyminčios Vakarų Aukštaičių plynaukštės šiauriniame pakraštyje buvęs kaimas. Šio kaimo šiauriniame gale, vienkiemyje, įsikūręs malūnininkas, sodybą pasistatęs atokiau nuo vietos būsimam malūnui: šis nuo vienkiemio nutolęs dar 100 metrų į šiaurę, kad vėjas čion pūstų netrukdomas. Šalia malūno buvęs suręstas ir namelis, kad lūkuriuojantys žmonės turėtų kur sušilti.

Malūną Mikonių kaime pasistatęs sentikis Vasilijus Ščetilnikovas. Aplinkinuose kaimuose sentikių bendruomenė buvusi didelė, todėl Butkūnuose pastatydinta ir cerkvė. Jau užmiršta, kada tiksliai malūnas atsiradęs. N. Aleinikova, gimusi 1923 m., sakė, kad, kiek save prisimenanti, malūnas jau stovėjęs. Matyt, būsią taip, jog jis pastatytas XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje.

Bures ausdavo namuose

Vasilijus kilęs iš pasiturinčios šeimos: jo tėvas turėjęs 45 ha žemės, iš kurios 15 ha palikęs Vasilijui. Malūnininkas jis buvęs nagingas. Be malimo, žemdirbystės, kurios darbams paspartinti turėjęs kuliamąją mašiną, jis darbavosi ir su metalu savo kalvėje. Vėju malta dvejomis girnomis, vienomis – prastu malimu, kitomis – ir pikliuodavo. Kepurę gręždavo grąžulu, naudodamas gervę. Audinį sparnų burėms ausdavusios šeimos moterys namuose.
Pokario metais Vasilijus piktadarių buvęs nušautas tiesiai per namų duris, net nespėjus jų atidaryti. Tačiau malūnas nesustojo – malimo darbus tęsė Dementijus Ščetilnikovas. Vėju malta dar ir po karo. Susikūrus ,,Draugystės“ (vėliau pavadintam ,,Lenino“) kolūkiui, buvo malama iš pradžių pastačius dyzelinį variklį, vėliau – naudojant traktorių. Kolūkio laikais malė Jonas Meškauskas, vėliau – Timofiejus Ščetilnikovas. Nustota malti apie 1974 m.

Zenonas Baubonis, Dovilė Ryla

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ lapkričio numeryje.

Mikonių malūnas

Šiandien

Sekite mus

Apklausa

Įvykių kalendorius