Miške užaugęs namas

Sodyba, kurioje lankėmės vasarą, dabar gal jau nieko ir nebenustebins, tačiau prieš dešimt metų tokia buvo viena pirmųjų ir tada dar retų Lietuvoje. Net rajono architektams šis projektas atrodė iškrentantis iš kraštovaizdžio konteksto, tad sodybos šeimininkai tuomet sulaukė klausimo: „Ar matysis šis namas nuo kelio? Statykite taip, kad jo nesimatytų.“

Jolitos ir Dariaus Venckų sodybos plotas – apie 2,5 ha. Dabar čia užtenka visko: ir miško, ir pievos, ir tvenkinio, yra vietos ir daržui, ir dirbtuvėms, ir dar daugeliui kitų dalykų. Vis dėlto šeimininkai negalvoja, kad tai jau pabaiga: ypatingame name būtinai reikia veikti ką nors ypatingo.

Keliai atvedė į Kernavę

Jolita ir Darius įsikūrė Kernavės seniūnijoje esančiame Pakalniškių kaime beveik prieš dešimt metų. „Mes galėjome gyventi bet kur Lietuvoje, sau tinkamo sklypo ieškojome visur. Jokių prisirišimų. Bet džiaugiuosi, kad nusėdome čia, nes Kernavės pašonė labai daug duoda. Darius pirmas čia pabuvojo ir šį sklypą rado, tada atsivežė mane. Važiuodami per kelią matėme bėgančias stirnas, tuomet pagalvojau, kad būtų visai gera gyventi štai taip – beveik natūralios gamtos apsuptyje: pelėdos ūbauja, kukučiai skraido, lapės prabėga…“ – ima pasakoti Jolita.

Dabar šeima augina tris vaikučius: dvi dukras ir jaunėlį sūnų. O namo statybų pradžią sieja su antros dukros gimimu. Jolita tuomet Dariui buvo iškėlusi ultimatumą: jokio antro vaiko, kol nebus namo. „Taip ir buvo – įsikėlėme čia gyventi jau prieš gimdymą, tiesa, Darius dar spėjo mums sofą pagaminti, kad turėčiau kur vaiką žindyti“, – juokdamasi sako moteris. Pasak pašnekovės, tai ji inicijavo ekologiško, natūralaus, molinio būsto statybų idėją, o Darius tuomet per daug nesigilindamas jai pritarė. Dabar abu gerokai pagalvotų, ar bristų į tą patį ežerą antrą kartą. „Na, mes tiesiog patys kitokie, važiuodavome automobiliu ir kalbėdavomės, kodėl visi žmonės kvadratinius namus stato, kodėl nieko įdomesnio nesugalvoja. Kai pastatėme apvalų, greitai supratome, kodėl niekas tokio nestato. Sudėtinga įrengti, kampų nėra, visi baldai turi būti užapvalinti. Namo skliautai dar savo sufleruoja. Kūginį stogą sudėtinga uždengti. Daug niuansų. Nors kai statėme, mums svarbiausia buvo kuo greičiau įsikraustyti gyventi į namą, o vėliau jau po truputį kažką rinkome, derinome. Savo namui duris užsakinėjome, o dabar jau ir pats jas gaminu. Grindjuosčių namuose vis dar neturime. Gal kada ir jiems laiko rasiu“, – sako Darius.

Vis dėlto praėję savo kelią ir tik gyvenimo šiame name pastūmėti, atradę savyje naujų gebėjimų, naujakuriai čia įsišaknijo – jau gvildena naujas mintis ir planą savo ypatingam namui. „Mes šioje vietoje jau gerokai įsišaknijome, galbūt ateityje sugalvosime kokį nors natūralų kaimo turizmą, gal kokią mokyklą. Turint šiaudinį namą, jame reikia veikti kažką ypatingo. Mūsų namo pridėtinė vertė slypi jo kitoniškume. Vos tik pradėjome statyti, daug kas norėjo atvažiuoti pas mus, susipažinti, namą pamatyti; iš aplinkinių rajonų daug svečių esame priėmę. Ir žmonės labai įdomūs. Dabar jau su daug kuo esame susipažinę ir tokių lankytojų mažiau. Gyvendami paprastame name, nebūtume žmonėms įdomūs. Dėl namo ir mes kitokie“, – sako Jolita.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. kovo mėnesio numeryje.