Molinė giminės sodyba
Anykščiuose kartu mokęsi, buvę klasiokai Rūta ir Mantas vienas kitą pažinojo jau nuo mažumės. Bet ne mokyklos laikai ir ne bendras suolas juos suvedė. Baigusi mokyklą, po dvejų metų studijų, Rūta metams išvažiavo į Italiją. Pasiilgusi namų, šeimos, supratusi, kad negali be Lietuvos, mergina grįžo. Susitikimas su Mantu palaipsniui peraugo į draugystę, o vėliau jų santykius vainikavo vestuvės – ir ne kur kitur, o savo sodyboje.
Giminės sodybos vizija
Dar mokyklos suole Rūtos perskaitytos Vladimiro Megre knygos, kuriose plėtojamas giminės sodybos vaizdinys, vieną dieną išplaukė moters prisiminimuose. Tuomet ji ėmė pasakoti Mantui, kaip būtų nuostabu sukurti tokią erdvę sau, savo vaikams, savo giminei. Iš pradžių jie piešė giminės sodybos eskizus, ko ir kaip norėtų. Ko norėta pirmiausiai? Atsakymas: visada būti kartu, kad veikla būtų bendra, kad patirtys ir suvokimai būtų bendri – sodybą abu suvokė kaip jungtį. Dar draugaudami jaunuoliai svarstė apie tai, kad būsima sodyba galėtų tapti ir pragyvenimo šaltiniu. Planavo čia užsiauginti maisto, o supratę, kad mėsos jiems nereikia, kad be jos puikiausiai galima gyventi, planavo auginti daržoves (tik tiek, kiek reikia šeimai), turėti keturkojų murkiančių bei lojančių draugų. Dar viena kirbėjusi mintis – užsiimti kaimo turizmo verslu.
Visus metus užtruko jaunuolių paieškos tos svajonių sodybos, kuri bent kiek atitiktų puoselėtą viziją. Vieną žiemos dieną toks sklypas atsirado – jį būsimi naujakuriai užregistravo 2012 metų vasario 14 d. Įdomu tai, kad sklypo forma primena širdelę. Tiesa, įsigytas plotas buvęs visai kitoks, nei piešė ir planavo būsimi sutuoktiniai. Rūta sako: „Apie tokį svajoti nedrįsome, nes lėšų nebuvo labai daug. Norėjome bent upelio – kad tekėtų pro šalį. Bet, kai Šventosios upės ir upelio Narančio santakoje radome šį, iškart supratome, kad tai – idealus sklypas mums: nedidelis kaimukas, vos keturios sodybos. Ir plotas nemažas – 3,5 ha.“
Šaltinių kaimas, kuriame pradėjo kurtis Kriauzos, ne šiaip sau taip pavadintas: aplinkui – vien šaltiniai. „Džiaugiamės, kad per vidurį sklypo nėra kokio šaltinio, nes aplinkui, kur eini, vien šaltiniuotos vietos“, – sako moteris.
Anksčiau Šaltinių kaimas buvo didesnis: tai byloja naujakurių turimos senos nuotraukos, kurias pora gavo iš kažkada šioje sodyboje gyvenusio poeto, literato, tautodailininko Stanislovo Karanausko. Iš nuotraukų jie suprato, kad dabartinėje jų daržo vietoje stovėjo senasis sodybos namas. Tiesa, kad ten būta kažkokio statinio, naujieji šeimininkai suprato iš karto, kai ėmėsi pirmųjų žemės darbų. Kasdami žemę, traukė iš jos molį – matyt, buvusios aslos liekanas.
Kai Mantas matavo pamatus būsimam namui, senasis šeimininkas, kaip įprasta, vykdamas aplankyti netoliese gyvenančio brolio, netikėtai aplankė ir naujakurius. Svečias papasakojo, kad jo senasis namas kažkada stovėjęs panašioje vietoje. Stanislovas Karanauskas yra aprašęs visus senuosius Šaltinių kaimo gyventojus, tad gali ilgai apie juos pasakoti. Kartais, vykdamas pasisvečiuoti Kriauzų sodyboje, atveža ir senų nuotraukų. Deja, žmogus visiškai kurčias, tad jaunuoliai nieko negali jo paklausti: belieka klausytis įdomių pasakojimų.
Būsimi sodybos augintiniai sodyboje atsirado savaime. Kartą naujakuriai, atvažiavę apžiūrėti sklypo, prie ką tik įrengtų namo pamatų rado į lapę panašų mažą šuniuką. Apsiėmę keturkojį globoti, jaunuoliai pavadino jį Lape. Po kurio laiko Lapė atsivedė 12 šuniukų, o lygiai taip pat atklydusi katė – dar ir penkis kačiukus. „Tai buvo mums du svarbūs ženklai, kad ši vieta yra gera šeimai įsikurti. Šuo mums – sodybos simbolis, o atsiradus katei, ir visos pelės dingo“, – pasakoja Rūta.
Česlava Deinarovič
Visą straipsnį rasite spalio „Mano sodyba“ numeryje.
