Ne visos margutės margos
Nuo aukštų, į lelijas panašių iki vos sprindžio dydžio, kukliais varpeliais pasipuošusių – tokia margučių įvairovė. Jos žavi, stebina, kartais net kelia sumaištį, kai bandai atpažinti retesnes rūšis ar veisles. Šių gėlių šou balandžio pabaigoje ir gegužės mėnesį paskatins mus tyliai pasižadėti rudenį būtinai įsigyti svogūnėlių.
Imperatoriaus gėlė
Iš viso margučių būrio puošnumu ir veislių gausa, be abejonės, išsiskiria daugiažiedė margutė. Lietuviškas vardas neatitinka tarptautinio Fritillaria imperialis. Tikslus vertimas turėtų būti imperatoriškoji. Bet ir liaudiškų vardų jai nepagailėta. Poetiškiausias – motinos ašara, gal dėl nusvirusių žiedų, gal dėl rasos lašelių ant viršūninių lapų, o gal dėl žydėjimo gegužės pradžioje sugalvotas.
Manau, daugiažietė margutė dažniausiai auginama, geriausiai žinoma ir seniausiai sodinama darželiuose. Visur išplitę rūšies augalai gana nereiklūs, o veislės reikalauja šiek tiek dėmesio.
Daugiažiedės margutės auginimo istorija apima kelis šimtmečius. Natūraliai ji yra plačiai paplitusi nuo Turkijos iki Himalajų kalnų. Iš Persijos ir Turkijos į Europos botanikos sodus atvežta XVI a.
Veislių yra keliolika, kai kurios gerai žinomos, kai kurios retos. Populiariausia – senoji ʻLuteaʼ, žydinti geltonais žiedais ir labai gražiai atrodanti įvairiuose pavasariniuose gėlynuose. Labai panaši, tik stambesnė yra ʻMaxima Luteaʼ. Bet atskirti margutes sunku, nes jų aukštis ir vešlumas priklauso nuo auginimo sąlygų. Stambus augalas raudonesniais žiedais – ʻRubra Maximaʼ. ʻProliferaʼ viršūnė atrodo tarsi ilgesnė, o du žiedynai – vienas virš kito. Dauguma veislių skiriasi žiedų atspalviais. Tai raudono atspalvio ʻRubraʼ, iš geltonos į oranžinę besikeičianti ʻSulpherinoʼ, plačiai auginama oranžinė ʻThe Premierʼ ir net lietuviška (J. Tarvido) geltonai ruda ʻRudukėʼ. Dar įspūdingesnės yra margalapės veislės: baltakraštė ʻArgenteovariegataʼ ir geltonai išmarginta ʻAureomarginataʼ. Dygstančias jas sunku atskirti, bet užaugusių skirtumai akivaizdūs. Auginant tokias veisles, tenka apgailestauti, kad jų vegetacija yra neilga. Šių gėlių lapai būtų puiki gėlyno puošmena vasarą.
Daugiažiedės margutės soduose išgyvena ilgai net ir neprižiūrimos. Bet palikus jas likimo valiai, žiedynai kasmet bus vis menkesni, vis daugiau išaugs neaukštų, bežiedžių stiebų. Visu grožiu spindi tik prižiūrimi augalai.
Tinkamiausia vieta – atvira, saulėta arba pusšešėlis netoli retų medžių. Dirva turi būti gerai įdirbta, puri ir derlinga. Greitai užaugti ir sužydėti tokiems aukštiems augalams reikia daug maisto medžiagų. Sodinant dirva pagerinama perpuvusiu kompostu, o pavasarį papildomai patręšiama mineralinėmis trąšomis.
Pageltus stiebams ir lapams, margutėms reikalingas ramybės periodas. Tuo metu didelė drėgmė labai pavojinga. Geriausia svogūnus iškasti ir bent porą mėnesių palaikyti sausai rūpestingai vėdinamoje patalpoje. Rugpjūčio mėnesį jau pradeda formuotis šaknys, kurios yra labai trapios. Todėl pasodinti margutes reikėtų, kol šaknys dar ne ilgesnės nei 2–3 cm.
Persodinti margutes reikėtų kasmet. Kartais jos paliekamos keleriems metams toje pačioje vietoje. Bet kasmet svogūnai dalijasi, augalai sutankėja ir nusilpsta. Po 3–5 metų bus daug smulkių svogūnėlių, iš kurių išaugs tik vienas kitas žydėsiantis augalas.
Rūta Beltienė
„ibulb.org“ nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2021 m. gegužės mėnesio numeryje.
